Kaip valdžia mus nutildo?

Mums sako, kad esame laisvi ir galime turėti savo nuomonę, sakyti ką galvojame ir daryti ką norime. Ar taip yra iš tikrūjų?

Teoriškai taip, niekas mums tiesiogiai nenurodinėja ką mes turime daryti ir kaip mes turime apsirengti ir apsikirpti. Mada diktuoja drabužius ir šukuosenas, bet tai ne viskas kas gali būti madinga. Madingos būna idėjos, gyvenimo stiliai ir elgesis. Visi girdėjome tokią frazę: „kas valdo informaciją – tas valdo pasaulį“. Dabar parodysiu labai gyvenimika ir smulkų pavyzdį kaip tai veikia.

Dauguma Lietuvos piliečių pastebėjo neadekvačiai išaugusias ir dar augančias kainas. Prisimenate, kokia soc. tinkluose buvo nepasitenkinimo banga po Euro įvedimo. Valdžiai tai nepatinka. Bet, ką gali padaryti valdžia, kad žmonės taip nekalbėtų, bent jau viešai?  I pagalbą ateina sena manipuliavimo priemonė – statistika. Prieš keleta metų buvau sutikęs seną pažistamą ir jis pasakė, kad vadovauja statistikos agentūrai. Jis ilgai ir aptakiai pasakojo kuo užsiima  jo agentura, kol aš patikslinau: „žodžiu jus ruošiate žmones suklastotiems rinkimams?“  Taip ir buvo 🙂

Šiuo atvejų statistika labai geras įrankis. Daug geresnis nei bukas propagandinis kartojimas. Statistika gerai įsimenama ir jos nereikia kartoti daug kartų. Pvz. vos viena karta išgirdę, kad lietuviai išgeria daugiausiai alkoholio niekas to nepamiršta ir progai esant primena.

Taigi kaip statistika gali padėti nuraminti antieurines nuotaikas? Paprastai. Per žinomiausią Lietuvos radiją nuskambėjo trumpas pranešimas : viso teksto neatsimenu, bet esmė tokia, kad labiausiai nepatenkinti išaugusiomis kainomis yra: be aukštojo šsilavinimo, mažai uždirbantys, ir bedarbiai, nekvalifikuotą darbą dirbantys žmonės, gyvenantys kaimuose. Ir koks gi žmogus po tokio pranešimo prisipažins, kad jam nepatinka užaugusios kainos? Jis gi ne ubagas kažkoks, kad būtų nepatenkintas !!! Iš karto visi skundai tampa nebemadingi, kiekvienas gi nori būti sekmingu, arba bent jau atrodyti.

Taip pat taip galima nuteikti žmones balsuoti už tam tikrą politinę partiją. Tik reikia sakyti, kad „šiuos“ palaiko inteligentiški, turtingi intelektualai, o „anuos“ smirdantys, geriantys alų iš bambalio nevykeliai. Ir svarbiausias tokio metodo pliusas yra tas, kad niekas nieko lyg ir nereklamuoja, o tiesiog pateikia neutralią informaciją. Kaip jus galvojate iš ko uždirba statistikos agentūros?  Tikrai ne iš apklausų ir savo nuobodžios statistikos publikavimo.

Taip pat yra radijas, televizija, kurioje yra laidos kuriose yra žeminamos kitokios nuomonės. Tokios laidos turi dvejopą poveikį, pašalinami konkurentai ir …..

Yra toks psichologinis efektas: „Jei blogis yra viešai išjuoktas, jis gali testis nebaudžiamai“. Jei politikai nori, kad žmonės pamirštų apie jų nepopuliarų sprendimą, jie per TV išjuokią patys save, tada žmonės nusiramina ir toliau kenčia naujoves.

Turbut šitą efektą pastebėjote darbe, gal turite blogai dirbantį bendradarbį iš kurio visi juokiasi, bet vadovai jo neišvaro? Butent dėl to ir neišvaro, nes jis yra viešai išjuoktas ir jo blogas darbas gali testis nebaudžiamai. Štai geras jums patarimas niekada negalima juoktis iš blogio arba problemos, nes niekas nenorės jos spresti. „Taigi pasijuokėm iš jos, ar to negana?“ 🙂

 

 

Nuo ko priklauso karjera? Kaip tampa vadovais?

Karjera priklausyti gali nuo labai skirtingų  ir netgi nuo priešingų veiksnių. Jeigu jau skaitai šį straipsnį, karjera tau rupi ir tu jos nori. Bet yra kažkas dėl ko abėjoji arba jaudiniesi ar net bijai. Bijoti neverta. Tiesiog reikia žinoti viena dalyka: jei pasaulyje gyventu vien Bilai Geitsai, tai jie visi tikrai nebūtų vadovais. Būtų Bilas Geitsas padavėjas, Bilas geitsas vairuotojas, virėjas ir t.t. Ir jie visi turėtų Bilą geitsą vadovą, kuris turėtu savo vadovą ir .t.t. Visi netaps vadovais, ir kuo aukščiau tuo kelias link karjeros yra siauresnis. Reikia tai žinoti.

Iš vieno turtuolio girdėjau įdomią frazė… Pokalbis buvo sovietmečiu ir tas turtuolis dar nebuvo turtuolis. Kažkas kalbėjo apie žmogų kuris „visą gyvenymą atidavė gamyklai, o buto (iš gamyklos) taip ir negavo“. Turtuolis pasakė : „Viskas priklauso nuo to kokius tikslus turi žmogus. Jei žmogus turi tikslą gauti būtą, jis jį gaus, o jei tikslas yra atiduoti gyvenyma gamyklai taip ir bus.“

Man žiauriai nepatinka tokie žodžiai, nes savyje pamatau tą žmogų kuris  atiduoda gyvenymą gamyklai.

Taigi svarbiausiayra žinoti tikslą. Karjera tai tikslas. kiti dalykai tai tik priemonės tam tikslui įgyvendinti. Turbut girdėjote frazę: „laižo subinę viršininkui“. Šiuo atvėju subinės laižymas tai ne tikslas 🙂 , o priemonė.

Nuo ko priklauso karjera? Kaip tampama vadovais?

  1. Atsitiktinai – neveltui įrašiau tai kaip pirmą punktą. Atsitiktinumas yra visada, ypač dabar, kai vadovų atranką daro 18-metes merginos iš įdarbinimo agenturos. Bet reikia prisiminti, kas atsitiktinumas tai desningumo forma.
  2. Dėl to kad aktivus (ne tik darbais, bet ir žodžiais) – tokius dažnai pastebi ir jie labai visur lenda.
  3. Dėl to, kad debilas – dažnai vadovai nenori priiminėti žmonių protingesnių už save. Jei valytoja blogai valo, tai matosi iš karto, bet vadovų darbo rezultatai aiškėja ne iš karto ir debilas gali vadovauti gana ilgai, kol bus išvarytas, bet gavęs patirties, jis gali sekmingai įsidarbinti kitoje vietoje, ir už geresnį atlyginimą. Debiai dažniausiai kaupiasi tose vietose kur nevyksta pokyčiai, o vyksta visiška rutina. Debilai mėgsta šiltas vietas, o kai šiltų vietų nėra jie kantriai kaip erkės laukia savosios. Ir gali tik stebėtis, kaip greitai jie stengiasi užimti ką tik sušilusią vietą. Toliau skaitydami sužinosite kas gi sušildo tas vietas 🙂
  4. Dėl to, kad susitvarko. Priešingybė debilams. Susitvarkantys (dažniausiai jie būna protingi)  tampa vadovais tose vietose kur vyksta aktyvūs veiksmai arba pokyčiai ir nėra šiltų vietų. Ten reikia proto, ryžtingumo, drąsos, idėjų ir darbštumo. Ten kur reikia pastatyti gamyklą, sukurti produktą , perdaryti procesą – debilai ten nelenda – jie bijo. Ten iškyla  tik tie kurie gali, žino ir nebijo. Dėje, kai darbas yra padarytas, ir lieka rutininiai darbai tokie vadovai dažnai yra šalinami ir jų vietą užima debilai. Kodėl? Kai nėra iššukių jie neranda sau vietos, be to jie būna nepatogūs savo iššukių jie neranda sau vietos,  viršininkams, nes per daug pasitiki savimi ir per daug žino apie darbą, ir gali lengvai pakeisti savo viršininką. Tai tas retas atvejis kai „gyvenimas gamyklai“ ir „butas“ pasiekiami tuo pačiu keliu.
  5. Dėl to, kad nemoka dirbti. Jeigu žmogus gerai dirba ir yra naudingas, jis ir dirbs visą laiką tą patį darbą. Tokie vadovai gimsta taip: įmonė plečiasi ir reikia sąndelininko, laikinai į tą vietą pastatomas darbuotojas kuris nėra naudingas dirbant atsakingą darbą (lėtas, tingus, sunkiai galvoja), Laikui bėgant jis ten pritampa, o sąndelis plečiasi. Ir priimamas dar vienas sąndelininkas. Aišku, kad senas darbuotojas tampa jo viršininku. Plečiantis sąndeliui jis tampa tikru vadovu. O jo nepakeičiamas ir darbštus buvęs kolega taip ir toliau puikiai dirba  savo kvalifikuotą darbą.

Štai ir viskas 🙂 Ir tarp šių punktų nėra tokių kaip: protingas, gražus, moka, žino, išsilavinęs, griežtas, kompetetingas, sąžiningas arba darbštus.

  • Bet kurio atveju darant karjerą reikia įdėti pastangų, tos pastangos turi priklausyti nuo tavo asmenybės.
  • Ieškant darbo reikia pateikti savę kaip vadovą (o ne kaip inžinierių, vadybininką, mechaniką ar dar ką nors.)
  • Kuo aukštesnės pareigos tuo siauresnis kelias karjerai
  • Vadovu gali tapti bet kas
  • Tam, kad buti vadovu tu neturi buti kažkoks kitoks. Elkis taip kaip reikia, o ne kaip tavo buvęs vadovas, nes Tu tai ne Jis.
  • Nelauk paaukštinimo, ir negalvok apie jį tiesiog buk pasiruošęs tai progai.
  • Jei tenka rinktis: atlyginimas ar karjera – rinkis karjera.
  • Vadovu buti nesunku, sunku juo tapti.
  • Ar tavo tikslas – gerai atliktas darbas ar gauti paaukštinimą dėl gerai atlikto darbo?
  • Net jei esi visiškas balvonas kandidatuok į vadovo poziciją, gal butent dabar jiems reikia balvono.
  • Jei dėl laikino vadovo darbo, reikia palikti pastovų pavaldinio darbą, kuriame daugiau moka…. PALIK.

 

 

 

 

 

 

Kam reikalinga religija?

Daugeliui žmonių žodis Dievas asocijuojasi su geru deduku, kuris sėdi ant dėbesėlio ir mėtosi žaibukais. Tai yra geras maistas ateistams, kurie sako, kad ant debesų nieko nėra, o toliau yra kosmosas. Taip pat ateistai labai mėgsta operuoti tokiais žodžiais kaip bažnyčia ir Biblija. O tie du dalykai niekaip negali įrodyti dievo egzistavimo. Iš tikrųjų, jei kalbame apie Dievą, tai prie ko čia bažnyčia? Ir prie ko čia Biblija?

Pradėkime gal nuo Biblijos, nes ji atsirado ankščiau bažnyčios. Ir pradėkime butent nuo senojo testamento – Toros. Ši knyga yra įpatinga, ir tuoj paaiškinsiu dėl ko.

Yra dievo įsakymai, kurios mes maždaug žinome: nežudyk, nevok, nepaleistuvauk, nemeluok ir t.t. Nereikia buti genijumi, kad suprasti jog šių taisyklių nesilaikymas geruoju nesibaigs nei pačiam žmogui nei visuomenei, kurioje jis gyvena. Dabar įsivaizduokime laikus kuriose buvo rašoma Tora: tada knygos buvo rašomos ant odos ir tai kainavo labai brangiai. Sunku įsivaizduoti, kad kažkas rašė torą vietoi to, kad dirbtų. Jau vien rašan šį straipsnį iklausiau daugybe nemalonių replikų, o tais laikais knygas rašė tikrai ne dėl malonumo.  Todėl tokios apimties knyga kaip Tora buvo rašoma pagal valdžios įsakymą.  Net ir šiuolaikiniame pasaulyje retai pavyksta išleisti knygą, kuri nebutų palanki esamai valdžiai, o Toros rašymo laikais tai buvo neįmanoma.

Tiesiog vienas protingas valdovas suprato tautos valdymo principus ir parašė knygą, kuri garantuos jo tautos išsaugojimą ir klestėjimą.

Kaip valdomi žmonės?

Kokie gi tie valdymo principai? Jų yra šeši. Nuo šešto principo ir pradėsime:

6. Karinis metodas – galima valdyti tautą naudojant jėgą, bet šis metodas yra brangus ir neefektivus. Žmonės gi supranta, kad jie yra valdomi ir verčiami gyventi taip, kaip jiems yra liepiama. Šis metodas turi tik vieną privalumą – greitį. Galima greitai įvesti reikiamą tvarką.

5. Svaiginimo metodas – paprastai tariant žmones galima pragirdyti, ir jie turės tik vieną tikslą – prisigerti. Tokie žmonės negali priešintis ir reikalauti savo sąlygų. Girdymo metodas naudojamas ir šiais laikais, ypač esant ekonomikos problemoms kai reikia užimti žmones valstybėi sunkiu laikotarpiu, kitaip jie gali netyčia ir revoliucija padaryti, dėl ko paskui žiauriai gailėsis. Be to alkoholio pardavimai leidžia pripildyti biudžetą ir mokėti algas policininkams ir mokytojams. Šis metodas buvo naudojamas prieš indėnus amerikoje (alkoholis) ir prieš kiniečius (opiumas).

4. Ekonominis valdymas – iš pavadinimo aišku, kad tai yra valdymas per pinigus ir palukanų procentą. Šiuolaikiniame pasaulyje šį metodą taiko JAV ir Eropos sąjunga. Visiems girdėtas Euribor, tai ir yra vienas iš ekonominio valdymo svertų. Ekonominis valdymas yra dar galingesnis nei du aukščiau aprašyti metodai, jį naudojant Europos centrinis bankas (kuris spausdina Eurus) gali lengvai organizuoti infliaciją ir bedarbystę bet kokioje šalyje kurios valiuta yra pririšta prie Euro arba yra Euras. Aišku jis to nedarys jei šalies valdžia „gerai“ elgsis. Tokios pat taisyklės galioja ir šalims pririšusiems savo valiutas prie USD. Tik joms vadovauja ne Europos centrinis bankas, o Federalinio rezervo bankas.

tai buvo trys valdymo metodai, kurie yra materialiniai, sekantys metodai yra psichologiniai:

3. Religija / ideologija – apie ka šitas straipsnis … tai stiprus valdymo metodas, nors ir ne pats stipriausias. Šiolaikiniame pasaulyje religija jau nebeturi tokios reikšmės kaip prieš šimtą metų. Bet Islamo pasaulyje tai iki šiol yra pagrindinis valdymo įrankis. Svarbu, kad prie religijos yra prilyginama ideologija, taip, komunizmas tai religijos analogas, taip pat kaip ir visokios nacionalinės idėjos apie aukščiausią rasę.

2. Istorija – tai ne tik pamoka mokykloje, tai galingas valdymo metodas, kuris nuteikia žmogų tolesniam gyvenymui. Tavo ateitis priklauso nuo tavo istorijos. Todėl daugelis valstybių rašo sau labai teigiamą istoriją ir tai yra ne tam, kad ką nors apgauti, o tam kad auganti karta tikėdama savo sekmę, prisidėtų prie savo valstybės klestėjimo.

  1. Pasaulėžiūra – super lėto veikimo bet super galingas įrankis žmonių valdymo srityje. Mozė žydus vedžiojo 40 metų per dykumą, tam, kad nebeliktų žmonių su senaja pasaulėžiūra. Nes senąją tvarką atsimenantys žmonės supranta, kad realiai jie kaip buvo vergais taip ir liko, pasikeitė tik šeimininkas: būvo faraonas o dabar Mozė. Skirtumas tas, kad faraonas sakė: :vergai, statikyte piramides“, o protingas Mozė sakė „laisvieji žmonės gerbkite savo laisvę ir pastatykyte šventyklą. Ir tikrai daug maloniau kai save įsivaizduoji kaip laisvą žmogų negu kaip vergą.

Taigi Toroje mes surasim ne tik religiją, bet ir:

  1. istoriją
  2. Pasaulėžiūrą
  3. Ekonomiką,
  4. Darbo kodeksą,
  5. Baudžiamąjį kodeksą,
  6. Civilinį kodeksą

Tautos valdymo įrankius galima buvo surašyti nepaminint Dievo, bet tada jie nebūtų tokie veiksmingi. Tai šiandien žmonės Dievo nebijo, o tais sunkiais laikais visi buvo religingi. Užtekdavo žaibo su perkuniją kad didžiausi skeptikai įtikėtų Dievu.

Romėnai nuolat žudė žydus, nes tie nepripažino cezario dieviškumo, o žydai lengviau priimdavo mirį negu atsisakydavo savo pažiūrų.  Tikriausiai ir kylo Romos cezariui mintis, kad neblogai būtų ir pačiam turėti tokią stebuklingą knygą. Juk daug papraščiau duoti žmogui knygą ir jį valdyti visą gyvenymą negu išlaikyti didžiūlę kairiuomenę, kurios pačiam reikės bijoti.

Tolesni krikščionių persekiojimai įrodė, kad kareiviai (Jegos valdymo metodas) yra bejėgiai pries tikinčiuosius (Religijos valdimas). Aišku kareiviai nebuvo bejėgiai, kareivio ir tikinčiojo susitikimas baigdavosi ne tikinčiojo naudai, bet kariniu metodų krkščionybės nugalėti buvo neįmanoma. Tada Romėnai suprato, kad nenugalima romenų kariuomenė yra nepakankama, ir reikia ruošti antrą kariuomenę ginkliuota ne kardais o kryžiukais ir knygutėmis. Ir kaip parodė praktika antroji kariuomene, kartais padedant pirmajai sekmingai užvaldė daug didesnes teritorijas negu militaristinė Romos imperija. Ir tos teritorijos liko ištikimos Romai iki šiol, nors Romėnų kariuomenė jau seniai nebeegzistuoja.

Pinigai mums , atsakomybė jums

Ginkluoti kareiviai vos tik atėję į svetimą žemę bus sutikti kardais ir strėlemis, ir jie negalės nueiti taip toli kaip beginklis draugiškas žmogus, kuris sako „Dievas tave myli“ , „tu dar gali išsigelbėti“. Ir svarbiausia yra tai, kad tie „kareiviai“ nuoširdžiai tiki, kad gelbėja pasaulį. Su savo naujais „kareiviais“  Romos imperija tapo kelis kartus didesnė. Esant tokiai sėkmei, valstybės sienomis galima nesirūpinti, net ir pačią valstybe galima nesirupinti. Bažnyčiai buvo nesvarbu , kas vadovauja valstybėi, turėdamą tokį valdymo įrankį kaip religiją, bažnyčia turėjo tiek valdžios kiek galėjo pasiimti . Bažnyčiai reikėjo tik rinkti pinigus, ir organizuoti naujas misijas. Bes atsakomybė už pačią valstybę likdavo karaliams.

Jei melži turi ir rūpintis

Bet religija turi ne tik pinigų rinkimo funkciją. Tam , kad melžti pinigus iš žmonių, reikia, kad žmonės pinigų turėtų. Todėl nepakanka melžti žmones, jais reikia ir tinkamai rūpintis. Bažnyčiai apsimoka, kad žmonės turėtų daugiau pinigų. Įsivaizduokite, kas bus jei žmonės pradės, vogti, žudyti, paleistuvauti ir žudytis. Čia valstybės ir bažnyčios interesai sutampa, nes valstybė taip pat yra žmonių melžėja. Todėl bažnyčios ir valstybės įstatymai dažna sutampa. Kiek tu surinksi pinigų jei žmonės vagia ir žūdo? Valstybėi, kaip ir bažnyčiai reikėjo, kad žmonės sudarytų šeimas, dirbtų, paklustų ir dali uždarbio atiduotų. Iš čia kyla tokios taisyklės, kad savižudybė tai nuodemė už kurią patenkama į pragarą. Tais laikais gyvenimas buvo toks, kad savižudybė buvo gana patraukli išėitis, todėl bažnyčia tai griežtai draudė. Koks ūkininkas norėtų, kad jo karvė nusižudytų, arba nužudytų kitą karvę?

Tegul debilas elgiasi taip lyg būtų protingas

Taigi religija ne tik ima, bet ir duoda. Dauguma žmoniu nesupranta, kas yra gerai o kas blogai. Jeigu jiems nepaiškinti kas yra kas – jie vogs, žudys ir paleistuvaus. Ne šiaip sau rašau apie paleistuvystę, tais laikais kai religija diktavo visas elgesio normas  kontraceptikų nebuvo. Ir gimdavo nesantuoknių vaikų, kurie augo be priežiūros ir tapdavo nusikalteliais. Normalus žmogus ir be religijos supranta kaip reikia elgtis, bet jų yra mažuma. Prisiminkime naciu Vokietiją, – vokiečiai staiga pradėjo žudyti savo kaimynus žydus, tik todėl, kad kažkoks debilas jiems pasakė, kad galima. Tai rodo, kad dauguma žmoniu savarankiškai nesupranta, kas yra gerai, o kas blogai. Ir religijos funkcija yra: priversti debilą elgtis taip lyg jis būtų protingas.

Asmeniškai aš žinau atvėjus, kai buvę nusikalteliai pradeda vaikščiuoti į bažnyčia ir pasitaiso. Dažnai tie žmonės patys nori normaliai gyventi bet jie neturi taisyklių pagal kurias galėtų pasitaisyti. Religija duoda tokias taisykles. Todėl neverta ginčytis ar religija gera ar bloga, kai ką religija erzina, kai kas be jos negali gyventi. Jus žinote religijos pliusus ir minusus. Išvadas darykite patys komentaruose 🙂

Ekonomika auga o emigracija didėja. Jie mus laiko durniais!!!

Šį straipsnį išprovokavo Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė.

Cituoju jos žodžius: „Ypač nerimą keliančios tendencijos yra pastaruosius dvejus– trejus metus. (…) Pirmą kartą stebime tendenciją, kai emigracija nekoreliuoja su ekonominiais rodikliais, tai yra ekonominiai rodikliai auga, BVP, atlyginimų augimas yra vienas didžiausių Centrinėje Europoje, mažėja nedarbas, bet paraleliai auga ir emigracija ir auga labai sparčiais tempais“,

Iš tikrųjų ji nieko neteisingo nepasakė, bet pasakė tikrai ne viską. Viską sakyti jai neleidžia pareigos. Aš departamentams nevadovauju, todėl galiu sakyti ką tik noriu :). Tai aš ir sakau:

Mes pripratę kad politikai mėto tokius terminus kaip: BVP, ekonomikos augimas, demokratija, laisvė, okupacija ir t.t. Viskas būtų gerai, bet tokie žodžai skirti mus apgauti. Kodėl?? O todėl , kad jie visiškai neatspindi nei situacijos, nei gyvenimo kokybės šalyje. Tie skaitytojai kurie mokykloje neseniai mokėsi politologijos paprieštaraus: „kuo didesnis BVP tuo geriau gyvena žmonės“. Juk tai parašyta vadovėlyje. O aš pasakysiu NE!! Nieko panašaus!!!

Buitiškai paaikinsiu kas yra BVP: „tai visi šalyje išleisti pinigai (per metus)“. Ir BVP logika paprasta, kuo daugiau žmonės pinigų išleidžia tuo geriau jie gyvena. O dabar galvokite: Lietuvoje įvedamas Euras, kainos kyla 3,45 karto, reiškia kyla išleistų pinigų kiekis. Kyla ir BVP. Kyla ir surenkami mokesčiai. Žmonės atiduoda paskutinius pinigus už butą ir maistą, pradeda leisti santaupas, emigrantai siunčia pensininkams tevams  pinigus, kad antstoliai neatimtų iš jų namus. Valdantieji politikai išputę akis giriasi, kad ekonomika auga ir jie turi tam pagrindą, BVP gi užaugo, o tai gyvenimo kokybės rodiklis.

Ar BVP neturi ryšio su gyvenimo kokybę? Pasakykime taip: BVP gali parodyti gyvenimo kokybę su dviem sąlygom:

 1 sąlyga. Kai visu pirma auga ne prekių kainos o parduodamų prekių kiekis.  Visu antra… – skaitykite toliau:

Dabar mes žinome, kad BVP tai išlesti pinigai. O kam gi žmonės išleidžia pinigus? Padalinkime tas išlaidas į dvi dalis: geros išlaidos ir blogos išlaidos. Galėčiau įdėti dar ir trečią dalį – neutralios išlaidos, bet paprasčiau bus su dviem dalim.

Geros išlaidos tai: sportas, kokybiškas maistas, turizmas, menas, mokslas, statybos (statybos ne visada geros 🙂 ), juvelirika.

Blogos išlaidos: vaistai, alkoholis (ypač pigus), cigaretes, lošimo automatai, šildymas, antstoliai, baudos, infliacija.

2 sąlyga. Taigi dabar mes žinome, kad gyvenimas gerėja tik jeigu auga Geros žmonių išlaidos. O jei auga blogos išlaidos tai gyvenimas blogėja. Bet mūsų švesieji mokslininkai ir politikai neskiria BVP į gerąją ir blogąją pusę. Jie paima „gėrį“ ir sudeda su „blogiu“, nors iš tikrųjų jie turėtų iš „gerojo BVP“  atimti „blogąjį BVP“ ir tik taip jie gautų tikrąjį vaizdą. T.y. pusę tikrojo vaizdo, nes reikia prisiminti dar ir apie 1 sąlygą.

Dabar, kai mes žinome kaip teisingai reikia vertinti žmonių gerovę, mums kyla klausimas: „kodėl niekas nenustato žmonių gerovės pagal tas dvi sąlygas?“

Atsakymas paprastas, jei moksleiviui suteiktume teisę pasirinkti jo gaunamus pažymius, kokius jis pasirinktų? Aišku, kad dvejetų jis tikrai nesirinktų. Taip ir mūsų politikai, jie nenori, kad jų darbas butų vertinamas blogai, todėl jie tokią sistemą ir pasirinko. Juk daug lengviau pasigirti augančių BVP ir nesigilinti dėl ko jis užaugo, negu aiškintis dėl realių problemų. Tuo labiau, kad dėl nuolatinės infliacijos BVP ir taip stabiliai auga.

Kaip rezultatą mes gauname vertinimo sistemą, kurioje gali buti vienodai įvertintas dviejų šalių gyvenimas, nors vienoje šalyje didžiūlė infliacija žmonės daug geria, ruko, serga, moka didžiulius pinigus už šildymą, o kitoje šalyje žmonės daug keliauja, sveikai maitinasi, sportuoja, turi pomėgius, perka papuošalus ir stato namus.

Taip gavosi ir vertinant ekonominę situaciją Lietuvoje. Taip, BVP iš tikrūjų didėjo, bet didėjo ne dėl didesnės prekių apyvartos, bet dėl augančių kainų, ir padidėjo ne „gerosios“ gyventojų išlaidos bet butent „blogosios“. Tas ir lėmė paskutinių metų didėjančią emigraciją. Nes gyvenimas darosi vis brangesnis ir pakilęs minimumas tikrai nesprenžia šių problemų.

 

 

 

 

Svajonių darbuotojas – koks jis?

  1. Lietuvoje trūksta darbuotojų ir įmonės kovoja dėl gerų darbuotojų.
  2. Darbą susirasti yra neįmanoma, o jei ir pavyksta atlyginimas yra žeminantis.

Mes iš mokyklos laikų pripratome, kad, jei du teiginiai prieštarauja vienas kitam , tai vienas yra teisingas, o kitas klaidingas. Pabaigus mokykla niekas mums dvejetų neberašo, todėl mes patys galime spesti kuris atsakymas teisingas o kuris ne, arba sukuriame trečią atsakymą.

Realybė yra tokia, kad tam pačiam žmogui gali buti teisingi ir abu variantai, tik skirtingu laiku. Pradžiai pažiūrekyme, koks gi yra tas geras darbuotojas kurio visiems taip truksta? O tada patikrinsite kuris iš dvieju teiginių jums labiau tinka.

Tai kokio gi darbuotojo nori darbdaviai?

Aš dirbu jau 10 metų!!!! Aš viską moku !!!!! Aš turiu aukštąjį !!!!!!!

Taip sako darbuotojai, kurie prašo didesnės algos. Ar tai yra priežastis mokėti daugiau? Ne! Tuo labiau, kad net ir labai geri darbuotojai retai sulaukia algos padidinimo.

Ką gi trui mokėti darbuotojas, kad darbdavys sutiktų už jį mokėti daugiau?

  1. Išmanyti savo darba, – bet vien to neužtenka, darbuotojas turi dar ir kruopščiai
  2. dirbti savo darbą, kurį jis išmano. Bet ir to neužtenka! Darbuotojas turi sugebėti
  3. “priimti” užduotį ir dažniausiai kelias nesuderinamas užduotis vienu metų, ir neasakyti “tai kaip aš padarysiu jei tu man aną liepei daryti”, o tam reikia
  4. mokėti pasirinkti prioritetus ir planuoti savo laiką. Taip pat darbuotojas turi mokėti
  5. savarankiškai pradėti, įvykdyti ir pabaigti darbą. Niekas gi nenori samdyti auklės, kuri nuolat sakys “dirbk vaikeli, dirbk, kitaip algos negausi”. Štai tiek užtenka, kad butum geru darbuotoju. Kas parašyta toliau daro tave super geru darbuotojų.

 

  1. Visada reikia pabaigti darbą,jei tam reikia pasilikti po darbo, – pasilik. Negalima viską mesti ir išėiti namo, ypač jei darbas yra skubus ir svarbus. Jei prašo atvažiuoti šeštadienį – atvažiuok.

 

  1. Susirask darbą pats, nelauk kol tau parodys. Darbe nėra “ne tavo problemos”. Nesvarbu, kad tavo vadovas nesužinos, kad tu kažką padarėi. Daug blogiau, jei jis sužinos, kad tu nepadarei nors ir žinojai.

O dabar super taisyklė:

  1. Reikia žinoti savo įdarbinimo tikslą !!!!Ar žinai dėl ko tu esi įmonėje? Kokia yra tavo paskirtis darbe? Ko iš tavęs tikisi vadovas? Dirbant Škotijos fabrike pirmus pusė metų nuolat gaudavau pizdakų už tai, kad: nesilaikiau tasyklių, neregistravau savo darbų kompiuteryjė, nepranešdavau viršininkui apie tai, kad pabaigiau darbą, ir apskritai už viską prie ko tik galima prikibti. Buvo vaikinai, kurie pizdaku negaudavo ir dirbo pagal taisykles. Bet kai atėjo laikas mažinti išlaidas ir atleidinėti žmones, darba praradau ne Aš, o tie tvarkingi vaikinai kurios man nuolat rodė kaip pavyzdį. Kodėl??? 🙂 Tiesiog aš žinojau, kad esu priimtas ne tam, kad lakyčiausi taisyklių, o tam, kad fabrike nenutruktų gamyba !!! Viršininko pareigos priversti mane laikytis disciplinos, bet jo tikslas, padaryti darbą, kuris turi buti atliktas. Aš tą darbą atlikdavau. Ir geras tas darbuotojas, kuris padaro darbą, o ne tas, kuris paaiškins dėl kokios tasyklės darbas negali buti atliktas.

čia taisyklė tiems kurie nori karjeros:

  1. Reikia kurti teigiamą įmonės įvaizdį ir pasaulėžiūrą.Ką galima sakyti o ką ne? „Kodėl man neleidžia sakyti tiesos“? Atsakingas darbuotojas turi kurti teigiamą atmosferą. Jokių patyčių, jokių “debilas vadovas”, jokių man/tau už tai nemoka – jokios “tiesos”. Tame pačiame fabrike kaip ir Aš dirbo ispanas Pedro, labai protingas ir dirbo jis gerai (irgi žinojo savo įdarbinimo tikslą), ir žmogus buvo geras, tik vienas mažas trūkumas: “This job is shit” sakė jis visiems iš eilės :). Oficialiai jis buvo atleistas už saugos taisyklių nesilaikymą, bet visi suprato už ką. Nesvarbu kas yra tiesa, o kas yra melas, – informacija gali buti arba naudinga arba žalinga. Ir darbe, ir po darbo ir apie darbą reikia skelbti tik naudingą informaciją. Kokia nauda iš „tiesos“, jei dėl jos darbuotojai jausis nelaimingi ir išėis iš darbo? Nuo to nebus geriau nei darbuotojams nei darbdaviui. Todėl darbe reikia kalbėti tik teisingą tiesą ir palakyti lojalumą įmonėi, o ne sakyti: “aš tavo vietoj to nedaryčiau, tegul algą kelia, o paskui reikalauja”.

 

Gavosi 9 super darbuotojo taisyklės, taip ir norisi prirašyti 10-tą. Tik kokia ji turėtų buti? Gal tokia:

 

  1. Reikia žinoti kiek tu turi laiko, ir kiek tas laikas vertas.Jei tu 16 valandų darėi darbą kuris kainuoja 3 € , niekas taves nepagirs, nebent toks pat idiotas. Tau darbdavys moka algą ir tikisi, kad už tuos pinigus jis gaus daug didesnės naudos. Todėl valdyk savo laiką!!!! Nesikrapštyk per ilgai bet ir ne skubėk.

 

Štai toks darbuotojas yra geidžiamas visų darbdavių, o jei jis dar ir algos didelės nereikalauja tai toks žmogus yra aukso vertės.

Bet niekam nereikia tokių darbuotojų kuire:

– viską moka, bet nieko nedaro,

– dirba 20 metų, bet nieko nesugeba,

– turi aukštąjį išsilavinimą, bet debilai,

– visus kritikuoja, o patys nieko nedaro,

– daug dirba, bet nieko nepadaro,

– daug padaro, bet to nereikia,

– daug mokina, bet patys neišmoksta,

– viska moka paaikinti bet nieko nenori padaryti,

-Viskuo nepatenkinti,

-Nuolat klausia “tai kiek man dabar mokės, čia jau papildomas darbas gaunasi” nors jie ir savo darbo nepadaro.

-Sako “man už tai nemoka” arba “ne mano problema”

Šios taisyklės ne šiaip išgalvotos per 10 minučių kaip dauguma internetių įdomybių tai yra mano klaidų ir pergalių, kilimų ir kritimų rezultatas. Gal parašiau nelabai aiškiai, bet norėjau padėti jums, ir bučiau dėkingas jei perskaitydami šį straipsnį komentaruose įmestumete dar porą naudingų taisyklių 🙂

 

LEAN neveikia? Negali būti.

Lean negali neveikti

Dabar yra galybė “expertų”, kurie vadina save Lean žinovais, gauna kažkokius sertifikatus ar juos išduoda. Vos įžengę į nusižiūrėtą įmonę, jie praneša, kad darbuotojų skaičių galima sumažinti 30% ir pusę tokiu būdu sutaupytos sumos atiduoti tiems patiems “expertams”. “Expertams” nerūpi, kad įmonė susidurs su problemomis, ir galų gale praras sutaupytą sumą dvigubai.

Atskirą vietą užima energetinio efektyvumo “expertai”, kurių patarimai maždaug tokie: lempas pakeiskyte į LED, apsišildykite sienas, gamyboje išsiskiriančią šilumą paduokite į vandens pašildymą.

Yra tik viena maža problemėlė: vien dėl audito kainos atsipirkimas yra abejotinas.

LEAN kas tai?

Apie Lean sužinojau kai mokiausi VGTU Gamybos vadybos magistrantūroje, bet negalvokite, kad iš dėstytojų :). Fabriko kuriame dirbau (UAB C.F.) direktorius Raimundas (superinis vadovas), pasakė du dalykus kurių reikia ieškoti:

  1. Toyotos gamybos metodas (Lean)
  2. Goldrato apribojimų teorija

Nagrinėdamas mokslinius straipsnius apie Toyotos gamybos metodą supratau, kad dauguma aprašomų dalykų tai tik protingo žmogaus veiksmai ir jokios paslapties nėra. Aišku atsiras gudručių, kurie man priekaištaus, kad aš painioju visiškai skirtingas sąvokas: Lean ir Toyota, bet šiuo atveju didelio skirtumo nematau.

Moksliniai straipsniai, ypač JAV mokslininkų yra daug naudingesni negu lietuviškų doktorantų, kurie rašo nesvarbu ką, tik, kad užskaitytų, nes reikia surinkti tam tikrą straipsnių kiekį, kad galėtum judėti aukštyn profesūros link. Nekalbu apie tai, kad prie straipsnio bendraautorių reikia pridėti katedros vedėjo ir dekano pavardes. Blogiausia, kad tokie beverčiai straispniai yra naudojami kitų mokslo darbų rašymui, ir taip gaunasi marazmo piramidė – kai viena klaidinga mintis tampa viso mokslo pagrindu.

Ar LEAN sudetingas?

Daugumai žmonių Lean yra sudėtingas dėl to, kad jie negali galvoti patys. Jiems reikia paprastų taisyklių, tokių kaip: kiekvienas veiksmas surašytas ant kortelės, kiekvienam įrankiui savo vieta ir t.t. Bet kiekviena įmonė yra skirtinga ir formalumai tinkantys vienai įmonei netinka kitai. O tam, kad teorinė sitema būtų pritaikyta ir ja efektyviai pasinaudota išnaudojant jos esmę reikia proto.

Prisiminkite, ką jus žinote apie Lean taisykles? Garantuoju, kad tarp tų taisyklių nėra tokios: “kuo daugiau sprendimų turi būti priimama kuo žemesneme lygyje”. Vadovas neturi rodyti pirštu, jis turi užsiimti nuolatinio tobulėjimo klausimais, o darbuotojai turi dirbti savarankiškai (patys sau vadovai). Ar daug matėte įmonių kur vadovas nenurodinėja žmonėms ką jie turi veikti? Kažin 🙂

 

Goldrato teorija

Elijahu Goldratas – mokslininkas iš Izraelio, pirmas sukurė apribojimų teoriją. Tikriausiai jis jos nesukurė, o tiesiog suprato Toyotos metodą. 1980 aisiais metais JAV pramonė buvo ant žlugimo ribos, japonų produkcija buvo pigesnė, kokybiškesnė ir svarbiausia – greičiau pristatoma. Goldrato darbai padėjo JAV pramonei ne tik išlikti konkurencinga, bet ir pasiekti neįtikėtinų rezultatų. Goldratas buvo mokslininkas, bet ne paprastas – savo mokslininko mintis jis parašė ne kaip mokslinį darbą, o kaip romaną. Verslo-romaną ir ne vieną. Pirmas jo romanas “Tikslas” yra apie gamyklą, kuri neuždirba pelno. Gamyklos direktorius gavo ultimatumą – arba gamykla per tris mėnesius pradės uždirbti pinigus, arba ji uždaroma. Laimei direktorius Alexas sutiko savo buvusį dėstytoją iš Izraelio, kuris savo patarimais padėjo išgelbėti gamyklą.

Pagrindiniai romano moralai:

  1. Efektyvumas tai – ne kiek detalių pagaminta per valandą, bet kiek realiai parduota.
  2. Gamykla, kurioje visi nuolat užimti yra ypatingai neefektyvi.
  3. Visos sistemos produktyvumas priklauso nuo siaurosios grandies (bottle neck) produktyvumo.
  4. Uždirbti galima net ir parduodant žemiau savikainos.
  5. Veiksmų sekoje vėlavimai kaupiasi.

Rašydamas mokslinį projektą daug susiduriau su teiginiais, kad daugumai įmonių nesiseka įvesti Lean. Paaiškinimai buvo panašūs: “įvedami formalumai, bet nėra nuolatinio tobulėjimo”. Konkretesnės informacijos niekur neradau. Bet po daugelio metu aš tapau Lean nesekmės liudininku…

Taip jau susiklostė gyvenimas, kad kvalifikuočiausią darbą dariau janystėje kai man buvo 24 metai, bet algą tuomet gaudavau tikrai ne didžiausią. Maždaug po 10 metų situacija pasikeitė radikaliai gaudavau neblogą algą, bet darbe nebuvo nei atsakomybės nei įdomumo. Ilgai ieškojau kito darbo, bet niekaip nerasdavau tokio, kuris labiau finansiškai apsimokėtų nei esamas. Po ilgų metų paieškų pagaliau radau didesnę algą ir naujus iššūkius. Nors ši pozicija suteikė didesnę finansinę laisvę, tačiau netekau gyvenimo komforto (žinoma galėjau patogų gyvenimą susikurti ir čia, bet mano racionali prigimtis neleido išlaidauti tokiam gyvenimui).

Praktinis LEAN nesekmės pavyzdys

Naujasis darbas manęs laukė UK. Darbdavys nupirko skrydžio bilietus, surado ir užmokėjo už gyvenamąją vietą mėnesiui. Ir laimingas su mintimis: “štai kaip mane ten vertina” iškeliavau į ūkanotąją, kaip tada maniau, Škotiją. Pradžioje viskas buvo super, net saulė švietė nuolat (galvojau, kad ten visada lyja). Atskridau sekmadienį, pirmadienį pirma diena į darbą.

Dar Lietuvoje per darbo pokalbį , kuris vyko Skype būsimas vadovas manęs nuolat klausinėjo ar aš moku programuoti PLC? Ir kokius PLC? Sakė, kad reikės modernizuoti fabriką – mano mėgstamiausias darbas. Iš patirties žinojau, kad jeigu kalbama apie fabriko modernizaciją tai aš tuo ir užsiimsiu. Taip pat buvo kalbama apie algą: Alga (konkretus skaičius) + viršvalandžiai 25% darbo laiko.

Dabar pažiūrim kaip tai buvo realybėje 🙂

8 ryto jau buvau fabrike, nuėjau į ofisą, prisistačiau. Galvojau manęs laukia, bet kažkokia mergina mane nusiuntė į valgyklą, pasakė sedėk ten ir lauk kol ateis Lesley. Valgykloje jau buvo 6-7 švieži emigrantai iš Lietuvos ir vienas škotas Johnas. Johnas kaip ir aš buvo inžinierius, tik aš buvau “sparky” – elektrikas, o jis mechanikas. Kiti – emigrantai gamybos darbininkai, dauguma nemokėjo angliškai. Paskui aš dažnai mačiau tokias grupeles naujokų sėdinčias valgykloje ir laukiančias instruktavimo. Maždaug pusė fabriko darbuotojų – senbuviai, kurie dirbo kelis metus, kita pusė – naujokai, kurių nelikdavo jau po 3 mėnesių, o jų vietą užimdavo kiti naujokai. Naujokai dažniausiai šviežiai atvykę emigrantai iš Lietuvos. Fabrikas jiems buvo kaip emigracijos startas, darbas sunkus, darbuotojai nuolat išeina, todėl darbas fabrike yra lengviausiai prieinamas. Ne, ne lengviausiai, yra dar darbas per agentūrą, o ten kaip pasiseks. Dirbantys per agentūrą svajoja patekti į nuolatinį darbą fabrike. Nes, agentūra kur nori ten ir siunčia, dažniausiai į žemės ūkį, o ten gali per visą dieną tik 15 svarų uždirbti. Pats per agentūra nedirbau, todėl tiksliai nežinau, kokios ten sąlygos.

Turiu paminėti, kad angliškas žodis “engineer” daugeliui suprantamas kaip “inžinierius”, lygiai taip pat galvojau ir aš 🙂 Taip, tam tikrais atvejais reikšmė yra ta pati, bet mano atvejis buvo ne tas. Ten inžinierius (shift maintenance engineer) tai kažkas panašaus į šaltkalvį. Alga, pasirodo, buvo ne į rankas, o ant popieriaus, ir 25% viršvalandžių buvo jau į mano algą įskaičiuoti. Šiek tiek nuvylė.

Maisto fabrike reikia laikytis griežtos higienos ir darbo procedūrų. Darbo pobūdis mane nuvylė, prie to prisidėjo, mėlynas tinklelis plaukams, kombinezonas, dėvimas virš drabužių, chalatas ir sadistiški batai (safety shoes), taip pamiršau paminėti, kad pirmą dieną nebuvau nusiskutęs, todėl man dar ir “antsnukį” uždėjo :).

Apie fabriką galiu pasakyti tik tiek, kad jokiu PLC (programmable logic controller) ten programuoti nereikėjo ir tikriausiai nereikės. Kai atvykau, inžinieriai dirbo dviem pamainom nuo 6 val. ryto iki 16 val. ir nuo 16 iki 2 val.nakties. Pamaina po 10 valandų, per tą laiką yra 2 pertraukos 15 ir 20 min. Pertraukos įeina į darbo laiką. Fabrikas skaitosi švarus, nes dirbama su jau išdarinėta žuvimi.

Šiame fabrike pirmą kartą gyvenime pamačiau tikrą menkės filė, tai nė iš tolo neprimena išdžiūvusių Lietuvoje parduodamų silkės dydžio menkių. Menkės file yra mažiausiai 50 cm ilgio ir 4-5cm storio.

Iš tų file, išpjaustydavo mažesnius file, o iš atraižų darė žuvies pirštelius. Taip pat iš visokių liekanų formavo kotletukus, ir presavo “file” (šitie jau ne mūsų skrandžiams).

Darbo disciplina labai griežta, dirbti reikia visą laiką, jei darbas rado tave tai gerai, jei ne – pačiam reikia susirasti darbą. Jei nerandi reikia klausti “team leaderio” su raudona kepure. Taip, fabrike galiojo spalvinė kepurių diferenciacija, mėlyna kepurė – darbuotojas, geltona – prievaizdo pavaduotojas, raudona – prievaizdas, balta – menedžeris, žalia – kokybės kontrolė (QC). Aš turėjau mėlyną, kaip paprastas darbuotojas, ir tamsų kombinezoną su chalatu kaip inžinierius.

Darbe reikia dirbti

Angliška tvarka yra tokia, kad dirbti reikia su savo įrankiais, įmonė duoda įrankių dėžę ir spintelę plius spyna įrankių dėžei ir karpymo reples. Įrankių dežės rankoje nešioti negalima, tam skirti vežimėliai, taip pat dežė turi būti rakinama su spyna, ir joje turi būti laminuotas įrankių sąrašas su nuotrauka, ir galima turėti tik tuos įrankius, kurie yra nuotraukoje. Jokių varžtelių ar smulkių detalių nei dežėje nei kišenėse turėti negalima. Jei reikia varžto, užrakini dežę ir eini į sandėlį. Visos smulkios dalys atsirandančios remonto metu turi buti dedamos į specialią dežutę. Palikus neužrakintą toolboxą galėjo prieiti, koks nors menedžeris ar supervaizeris ir paimti įrankį, paskui pasikviesti į ofisą ir tada prasidėtų nuobodus pamokslavimas… , kad tą įrankį rado žuvyje, kurią išbrokavo metalo detektorius. Taip pat ir man teko aiškintis dėl įrankių po to kai jas paskolindavau kam nors.

Tikrai ne visi darbuotojai buvo lojalūs fabrikui, galėjo paimti kokį varžtą ir įdėti į žuvį. Labiausiai fabrike bijojo plastiko, medienos ir stiklo, nes jų nematydavo metalo detektoriai, su kuriais buvo tikrinamas kiekvienas produktas. Todėl medis ir stiklas fabrike niekur nebovo naudojami, be plastmasės neapsieisi, bet tušinukai ir užtrauktukai buvo iš mėlyno (metalizuoto) plastiko.

Inžinieriai dirbtuvėse paimdavo kažkokius telefonus, kurie veikdavo tik fabriko teritorijoje, ir kas 15 minučiu skambindavo prievaizdui, kuris norėjo žinoti kas vyksta. Bet jis ir taip viską žinojo, nes sugebėdavo stebėti kiekvieną.

Iš pradžių dirbti man niekas neleido, davė “mokytoją” kuris mokino kaip reikia dirbti. Kiekvieną darbą, kurį daro inžinierius jis turi įrašyti į kompiuterį tokie kompiuteriai stovėjo gamyboje, reikėjo rasti darbą užsiregistruoti, ir kai pabaigi parašyti trumpą ataskaitą. Kai kurie labai rimtai žiurėjo į tą rašymą, o kai kuriem buvo nusispjauti. Bet rašyti turėjo visi, nes ta programėlė kainavo didžiulius pinigus. Kažkada, kai dirbau vyr.elektriku, ir aš norėjau įvesti tokią tvarką, tik aš naudojau pigesnį variantą – sąsiuvinį. Buvau elektrikų vadas ir turėjau du elektrikus. Dvi savaites man reikėjo pripratinti žmones rašyti apie gedimus, ir dar dvi, kad suprasčiau, kad man nėra jokios naudos iš tos rašliavos. Geriausia fabriko būklės indikacija tai ne tai per kiek laiko sutaisomas gedimas, o gedimų nebuvimas. Škotiškame fabrike gedimai buvo taisomi ypač greitai, bet jie nuolat pasikartodavo. Senbuviai jau žinojo, kurioje vietoje reikia padaužyti, o kurioje pašokinėti 🙂 ir linija dirba dar ketetą valandų.

Trys savaitės praėjo paprastai vaikščiojant kam nors iš paskos. Rimto darbo dar nedirbau.

Po mėnesio inžinierių sudėtis pasikėtė, išėjo Johnas, kuris atėjo kartu su manimi, išėjo Jorge (elektrikas iš Kenijos), išėjo Stefanas (elektrikas iš Slovakojos) ir dar du senbuviai. Tik per vieną menėsį aš mačiau kaip išėjo 5 inžinieriai, trys iš jų dirbo trumpiau negu aš. Tai jau šioks toks rodiklis. Iš viso inžinierių buvo 25. Per metus mano darbo ten iš darbo išėjo 26 inžinieriai. Apytiksliai po du kas mėnesį.

Darbas nėra lengvas, bet psichologiškai dar sunkiau, ypač naujokui, kurį nuolat tikrina ir įtarinėja. Paskui kai užsitarnauji geresnę reputaciją galima ir atsipalaiduoti. Daug lengviau dirbti kai viską žinai ir visi tavimi pasitiki. O iki to laiko reikia ištverti didžiulį spaudimą. Man situacija pagerėjo po 5 mėnesių, o kai pataisiau vieną svarbų įrenginį tai daugiau niekas manęs iš vis nelietė.

Bet pirmieji 4 mėnesiai tai buvo didžioji škotiška depresija, niekaip nesisekė priprasti prie tų taisyklių ir suprasti ko iš manęs norima.

Kažkada į Afriką atvažiavo du batų prekeiviai, vienas pasakė: “tai katastrofa čia visi vaikšto basi” ir išvažiavo. O kitas apsidžiaugė: “Čia visi basi, superinės galimybės”. Iš pradžių ir aš buvau taip nusiteikęs kaip antrasis prekeivis. Tuoj aš visiems parodysiu kaip reikia įvedinėti tvarką 🙂 Mano naivumo užteko dviem mėnesiams. Visi mano racionalizacinai pasiūlymai buvo sutinkami vienodai: “Šaunuolis, gera idėja, o dabar eik ir daryk ką darei” Paskui aš sužinojau, kad tokiu “racionalizatorių” buvo daug ir jie visi tik siūlė idėjas, bet niekas nieko nepadarė. Visi jie buvo atlesiti arba pabėgo patys 🙂 Po dvejų mėnesių supratau, kad keistis vis dėl to reikia pačiam, o ne galvoti, kad viskas yra nenormalu. Sunkiausia buvo suprasti ką ir kada daryti ir kodėl, – kodėl vienas subyrėjęs guolis yra keičiamas iš karto, o šalia esantis tokios pat būklės niekam nerūpi mėnesiais. Ir kodėl mane kritikuoja, kad tą subyrėjusį guolį nepakiečiau, nors jis subyrėjęs sukosi trys mėnesius, ir aš klausiau kodėl mes jo nekeičiame 🙂

LEAN kaip malda  – niekas nesupranta esmės, bet visi kartoja.

Reikalas tame, kad pagal Lean kiekvienas veiksmas turi būti aprašytas, kiekvienai problemai turi būti sukurta kortelė (nors pagal Toyotą tai yra nebūtina, o jei daroma tai tik tada kai buvo padaryti kiti svarbūs darbai). Tame fabrike visi darbai buvo įrašyti į specialią programą. Ir jei gedimo nebuvo programoje, jo taisyti buvo negalima. Jeigu kas nors pranešdavo apie seną problemą jis galėjo būti sukritikuotas, kad ankščiau nepasakė. Todėl niekas nieko nesakė, vadovas matė tik ataskaitas, o apie tikrą įrenginių būklę jis nieko nežinojo. Kanban taip vadinasi Toyotos sukurta kortelių sistema. Jei Kanbanas įvedamas ne laiku, jis kelia tik problemas. Šiame fabrike tvarką pradėjo daryti nuo kortelių sistemos, bet problema buvo tokia, kad kortelių buvo daugiau nei žmonės galėjo atlikti darbų. Sąžiningai atliekant kokios nors linijos aptarnavimą, galima sugaišti visą darbo dieną, fabriko pirmūnai per pamainą sugebėdavo padaryti 4-5 aptarnavimus. Realiai tai tik žodžio “OK” ir “Done” įrašymas į atitinkamą langelį.

Todėl darbai lyg ir buvo daromi, ataskaitos buvo įspudingos, bet reali padėtis tikrai nebuvo džiūginanti.

Dar viena Lean taisyklė apie kurią nepasakys jokie koučeriai: “Kortelių sistema įvedama tada, kai visi procesai fabrike yra optimizuoti ir fabrikas veikia be priekaištų”. Realiai kiekvienas bandymas įdiegti Lean prasideda kaip tik nuo kortelių sistemos įdiegimo. Kortelės tai “namo stogas”, – niekas nepradeda namą statyti nuo stogo, pirma eina pamatas – NEMATOMA DALIS. Kaip tik problemos kyla ne tada, kai reikia nukopijuoti kažką matomo ir žinomo, o tada kai reikia pastatyti pamatą. Pažiūrėkite į kamyninį namą: jus matote stoga, sienas ir langus, bet pamato jus nematote. Taip ir su Lean, viso žiūri į darbotvrkę, į taisyklęs, bet niekas nemato koks darbas buvo nuveiktas prieš tai. Tam pamatui neužtenka standartinių sprendimų, jis yra kiekvieną kartą skirtingas ir priklauso nuo to koks bus jūsų “namas”.

Tam, kad būtų įvesta Lean neužtenka taisyklių, koučingo ir kortelių – reikia protingo žmogaus, kuris suprastų esamą padėtį, nustatytų galutinį tikslą ir vykdytų visus darbus, kurie artina jus prie tikslo. E.Goldrato knygoje “Tikslas” parašyta: “kiekvienas veiksmas, kuris artina tavę prie tikslo yra efektyvus, o kiekvienas veiksmas, kuris neartina tave prie tikslo yra neefektyvus”. Labai teisinga frazė, padeda ir asmeniniame gyvenime.

Dar viena Lean taisyklė: “jei įrenginys yra netvarkingas, jis turi būti išjungtas tol kol bus visiškai sutvarkytas”, mano fabrike to nebuvo ten reikėjo daryti bet ką, kad linija dirbtų bent pusvalandį. Apie linijos stabdymą nebuvo ir kalbos. Aišku čia prisideda maisto pramonės problema, maistas negali ilgai būti ant gamybos linijos, jį reikia arba išmesti arba liniją leisti kuo skubiau. Esu įsitikinęs, kad jei linija stovėtų ji būtų sutvarkyta taip, kad daugiau gedimai nepasikartotų. Ir po to linija dirbtų be prastovų. Bet su tokia strategija fabrikas prarastų daug pinigų, o gal ir dalį rinkos.

Visi turi nuolat dirbti. Ar tikrai?

Sekanti škotiško fabriko problema yra ta, kad visi atsakingi už viską, o tai reiškia, kad niekas yra atsakingas už nieką. Šia savaitę aptarnavimą darau Aš, kitą – kas nors kitas. Kodėl Aš turiu daryti savo darbą gerai? Po savaitės ateis kas nors kitas ir padarys. Tokia filosofija neleidžia sutvarkyti įrangos ir išvengti gedimų.

Nemažiau problemų sukuria mąstymas, kad darbuotojas turi būti visada užimtas. Jei darbuotojas užimtas, jis neturi laiko tobulinimuisi, jam tas pats, jis bet kurio atveju dirba. Tuo labiau jis pripranta taisyti tą patį gedimą ir jaučiasi reikalingas. Labai gera motivacija yra tada, kai darbuotojas turi 20 % laisvo laiko, tada jis norėdamas padidinti savo laisvalaikį imasi tobulinimo darbų, jis galvos, kaip padaryti taip, kad gedimų nebūtų.

Ir nereikia atimti iš darbuotojo motyvacijos, jis sumažino gedimų skaičių ir gali daugiau ilsėtis, čia jo nuopelnas. Darbdavys turi nuspręsti ar jis moka pinigus už darbo valandą, ar už rezultatą. Jei darbuotojas sugeba užtikrinti nenutrukstamą gamybą, ir nieko neveikia, tai yra geriau negu darbuotojas nuolat dirba ir visą laiką kas nors sugenda. Aišku, tam reikia gero darbuotojo, ir bent pusės metų kad pamatytum rezultatą.

Turiu paminėti, vadovų nerimą kai jie nežino kuo užsiima darbuotojas. Darbuotojų nuolatinis “varymas ratu” davedė škotišką fabriką iki tokio lygio, kad bet koks lietuviškas inspektorius uždarytų tą fabriką po pirmo apsilankymo, ir net kyšio neprašytų. Dažnai siekiama apkrauti darbuotoją darbais, bet taip darbuotojas neturi laiko profilaktikai, ir kai atsiranda rimtas darbas darbuotojas yra užimtas kitur, kur darbas yra gal ir ne taip reikalingas. Nekalbant apie tai, kad nuolat dirbantis darbuotojas sunaudoja detales ir medžiagas, o tai taip pat yra nustoliai.

 

Apibendrinus galima teigti, kad Lean veikia visada, o jei Lean neveikia tai ne Lean 🙂 Dauguma vadovų šios sistemos dėka priima sprendimus, kurie atitolina fabrką nuo efektyvumo. Kaip neefektyvų sprendimą galiu įvardinti škotiško fabriko laiko apskaitą – jei reikia kokybės tai kokybę reikia ir kontroliuoti, bet ten kokybė kontroliuojama nebuvo, ten buvo kontroliuojamas laikas. Ir kaip rezultatas vadovas žinojo, kiek laiko skirta kokiam įrenginiui, bet įrenginių būklė nė kiek negerėjo.

Tikiuosi perskaičiusiam vadovui tai bus naudinga informacija.  Bet vienam žmogui gali neveikti tai kas tinka kitam. Būtina įvertinti ir savo charakterį bei stipriasias puses.