Ką gerti, kad pasveikti?


Prieš pora dešimtmečių girdėjau pasakojimą apie tirpinto vandens naudą organizmui. Per tą laiką kartais pagalvodau, kuo gi naudingas šis vanduo? Iš karto atmesime teorijas apie vandens energiją ir struktūrą, net jei tai ir tiesa – mes neturime galimybės tai patikrinti.

Kuo ypatingas vanduo kuris buvo sušalęs ir atitirpęs?

Kažin ar jis ypatingas :), bet vis dėl to yra keleta savybių kuriomis tas vanduo pasižymi. Priemaišos – dalykas būdingas visiems skysčiams. Pagrindinė priemaiša kurią galima rasti vandenyje – tai kalkės. Lietuvoje vanduo savyje turi labai daug kalkių, tai galima patikrinti pažiūrėjus į savo arbatinuką. Jei jis užkalkėjęs tai vanduo yra per daug kietas ir jųsų organizme gali kauptis kalkės. Tiesa jei arbatinukas svarus tai nereiškia, kad kalkių nėra, tiesios kalkės nusėda prisitvirtinus prie kitų priemaišų, tokių kaip geležis. Ir jei geležies nėra, kalkės pasilieka vandenyje ir keliauja į jūsų organizmą. Taip pat vandenyje kali būti kitų priemaišų neleidžiančių kalkėms nusėsti arbatinuke. Geriausias būdas patikrinti vandenį – tai išgarinti šaukštelį vandens, išgaravus vandeniui pamatisyte kiek jame buvo priemaišų.

O kaip gi pašalinti kalkes iš vandens?

Chemija teigia, kad kalkių nufiltuoti yra neįmanoma ir tai yra teisybė, todėl siūlai nepasitikėti visokiais vandenį valančiais filtrais už didelius pinigus. Daugiausia, ką jie gali padaryti tai „suminkštinti“ vandenį lėtai tirpstanciomis druskomis ir rugštimis. Bet nuo to kalkių mažiau nelieka, jos tik nenusėda arbatinuke o į jūsų kūną vis tiek patenka. Atsikratyti kalkių galima disciliuojant vandenį ir tai yra kol kas patikimiausias būdas. Prisiminkime, kad žmonių ilgaamžiškumo židiniai yra butent kalnuose, kur jie geria nuo kalnų viršunių tekantį vandenį, kuris faktiškai yra disciliuotas.

O prie ko čia tirpintas vanduo?

Ka tik perskaitėme chemijos požiūrį į kalkių pašalinimą. Dabar žodį tara fizika 🙂 Yra žinoma, kad užšalant skysčiui, priemaišos stengiasi pasilikti skystoje dalyje. Tas metodas yra plačiai naudojamas medžiagų valymui nuo priemaišų. Ir nebūtinai tai turi būti skystis, pavyzdžiui taip pat yra valomas silicis mikroschemų gamybai. Užšalant skysčiui formuojasi kristalinė gardelė, ir joje priemaišoms nėra vietos. Bet kaip suprantame, šaldant vandenį kalkės negali iššokti iš vandens ir kur nors pabėgti. Todėl tirpstant ledui kalkės vėl užima vietą vandenyje.

Tai kaip jas pašalinti?

Paprastai 🙂 reikia šaldyti ne iki galo, jei paliksite šiek tiek neužšalusio vandens, ir jį nupilsite, likęs ledas turės mažiau kalkių ir iš jo gautas vanduo bus švaresnis.

O kuo gi geras vanduo be kalkių?

Vanduo stengiasi į savę pritraukti tam tikrą kiekį priemaišų, ir jeigu vanduo švarus jis gali pasiimti daugiau nuodingų medžiagų iš organizmo ir su šlapimų pasišalinti. Jei vandenyje yra kalkių, tai vanduo arba nepriims į savę pakankamai organizmo atliekų, o jei ir paims tai turės organizme palikti kalkęs, kurios ten ir kaupsis.

Tai koks vanduo tinka?

Visu pirma reikia prisiminti, kad mes užaugome šiose vietose ir mūsų organizmas daugmaž pritaikytas mūsų vandeniui.  Todėl piknaudžiauti tikrai neverta, nes nukalkintas vanduo gali išplauti iš organizmo ir naudingų medžiagų.

Vanduo atsilaisvina nuo kalkių jį:

disciliuojant,

teisingai šaldant (neleidžiant jam visiškai sušalt ir nupilant nesušalusią dalį),

virinant ( reikia leisti vandeniui nusistovėti ir pašalinti nusėdusias kalkęs, ką tik užvirintas vanduo kalkių nepraranda. )

Turiu prisipažinti, kad virinimas bėi šaldymas nepašalina visų kalkių.

Padeda rugštis

Bet reikia atsargumo!!!! Igėrus stiklinę 9% acto, žmogus miršta labai lėtai ir skausmingai. Pusė arbatinio šaukštelio acto puodukui (300ml) vandens yra pakankamai. Daug saugiau yra valgyti vaisius, jose esanti rugštis tirpina kalkes ir išveda jas iš organizmo.

Alkoholis

Alkoholis – disciliacijos produktas, todėl irgi padeda išvesti kalkes. Tik reikia žinoti, kad tai turi būti disciliuotas gėrimas, o ne spiritas sumaišytas su vandenių, kaip dauguma parduotuvinio alkoholio. Jei samanė gali išvalyti jūsų organizmą, tai parduotuvinė degtinė – bevertis produktas, gadinantis jums sveikatą. Jei girdėjote, kad sveika išgerti šiek tiek degtinės, tai tose tyrimose buvo naudojama kokybiška degtinė gauta disciliavimo būdų, o ne masinio naudojimo degtine, kuri gaminama maišant vandenį iš vandentiekio su spiritų.

 

Skrandžio problemos?

Visiškai netikėtai teko išklausyti paskaitą apie sveikatą kuria skaitė įvairių „jogų“ žinovas Arūnas Jonuškis. Ir visiškai netikėtai ji pasirodė naudinga.

Kai persikrausčiau gyventi į Škotija, man prasidėjo problemos su skrandžiu. Maždaug valanda po valgio pradėdavo deginti skrandžio viršutinę dalį.  Tai vadinasi remuo. Vokiečių poetas Giote, rašė, kad be rėmens ir atsiriaugojimo negalima suvirškinti pyrago :). Tai rodo, kad rėmens problema kamojo žmones net ir prieš 200 metu.

Taigi iš Arūno išgirdau frazę, kuri viską sustatė į savo vietas. Jis sakė: “ Rugštis kyla ne tada kai jos per daug, o tada kai jos per mažai“. Išgirdus tokį pasisakymą pirma mintys: „nesamonė- kaip gali rugštis kilti jei jos per mažai?“.

Arūnas labai apgailėstavo, kad medicinos profesoriai juo netiki, ir sako, kad rugštis kyla kai jos per daug. Tokie nesusipratimai nutinka, kai žmogus turi gerą galvą, bet blogą išsilavinimą. Tada jis negali susikalbėti su profesorium, kuris kalba kita kalba. Profesorius bendrauja su tokiais pat profesoriais ir blogiausiu atveju su studentais, ir jei studėntas nemoka suprantamai paaiškinti savo minčiu, jis gauna dvejetą ir eina tolia stiprinti žinias.

Bet aš supratau, kad Arūnas yra visiškai teisus, tik jo kalba skiriasi nuo profesoriaus kalbos. Pasakykime moksliškai tą patį ką sakė Arūnas: „rugštis kila nes jos koncentracija per maža“. Jeigu mes praskiesime rugštį, jos bus daug, bet jos koncentracija bus maža. O skrandis nuolat matuoja rugštingumą ir stengiasi jį palaikyti, todėl, kai rugštis yra praskiesta, skrandis jos gamina daugiau, kol rugštis pasieks reikiamą koncentraciją. Tada rugštis ir kila.

Paėjus porai dienų po Arūno paskaitos, buvau ekskursijoje Lifosos trašų gamykloje. Ten mums parodė didžiūles talpas su sieros rugštimi (koncentracija 98% ). Labai netikėtai sužinojau, kad nukritus rugšties koncentracijai dešimt procentų, rugštis tas talpas sugraužtų per keleta valandų. Taip, sieros rugštis virš 96% visiškai neagresivi plienui. Žmogaus skrandyje yra druskos rugštis, jos koncentracija yra 0,4-0,6% ir visai logiška, kad skrandis nepritaikytas sumažintam rugštingumui.

Dabar vėl grįžtame į salėtąją Škotiją. Kartą su draugu paėmeme alaus, čipsų ir nusprendėmė linksmai praleisti laiką. Žinodamas apie savo pilvo skausmus, ruošiausi blogiausiam scenarijui, bet nusprendžiau, kad gerti neatsisakysiu ir čipsus irgi valgysiu. Daugiausiai nerimo kėlė čipsai – aštrūs ir su actu (ten actas labai mėgstamas). Bet netikėtai skrandis viską išlaikė ir neskaudėjo dar pora dienu!!! Man tai buvo staigmena, nes tvirtai tikėjau košių naudą, nors po košių labiausiai ir skaudėjo. Tada pradėjau ieškoti sveikesnio maisto, vietoi grūdų valgiau bulves, o kartais vien žuvį. Ir škrandžio skausmai praėjo. Dabar pilvą beiveik neskauda, nebent po ilgu neteisingos mytybos periodų. Sunku valgyti tai ką reikia, kai visa šeima valgo tai kas skanu.

Dar vienas dalykas, kurį Arūnas minėjo, tai neužsidarantis vožtuvas tarp skrandžio ir dvylikapirštės žarnos. Anot jo, per tą vožtuvą tulžis patenka į skrandį ir mažina rugštingumą. Interneto šaltiniai rašo, kad tulžis yra šarminė, bet 67% tulžies sudaro rugštys :). Kaip tai yra nežinau. Bet skrandis vėl gamina daugiau rugšties ir ta rugštis su tulžim eina į viršų.

Paskaitoje Arūnas pasakojo ir daugiau įdomių dalykų bet a neperrašinėsiu jo paskaitų pas save. Jei turit prolemu sus sveikata galite pasidomėti Arūno mokymais. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad padeda.