Luzeris – tai gyvenimo būdas


Kartais matau kai visai neblogi žmonės skaito save nevykeliais, čia pateikiu pačio tikriausio nevykelio aprašymą. Savikritikams palengvės 🙂

Susipažinome mes darbe. Dirbau tada UAB „B. M.“, šaldymo bare automatiku-elekriku, rinkau automatikos spintas.

Turėjome keleta stambių objektų, ir dauguma jų turėjo būti pabaigti prieš Kalėdas, todėl pas mus kasdien ateidavo po 5-6 naujokus, per kelias valandas juos išveždavo į objektus.

Viena diena į cecha įėjo ir Olegas , malonus, draugiškas, pagarbiai bendraujantis 45 metų vyras pasidomėjo mano renkamu skydu, ir pasiskundė dėl „informacinio alkio“. Neatsitraukdamas nuo darbo trumpai jam paaiškinau, kas kaip, ir netrukus su juo atsisveikinau – jį išvežė į objektą.

Po keliu dienu į objeką išvežė ir mane. Objektas – Hyper Rimi Žirmūnuose.  Pastatas nebaigtas, visur virina, visur judesys, atrodo kaip didelis skruzdėlynas, mūsų „štabas“ – šaldymo kamera, joje sukrauti įrankiai ir medžiagos, ten einame pietauti. Pietus – 15 minučių per kurias galima atsisesti ant kokios nors kabelio ritės ir sukramtyti pora sumuštinių. Darbas toks: montuojame lovius kabeliams, į tuos lovius klojame kabelius, kabiname ventiliatorius ir t.t.  Pastatas greitai keičiasi: karta nuėjau į vieną galą, ir kai norėjau grįžti tuo pat keliu atsiremiau į sieną, kuri buvo ką tik sumontuota. Čia ir sutikau mūsų Olegą. Dirbome kartu, žmogus daug kalbėjo, netgi per daug. Supratau, kad vyriškis jis neblogas – draugiškas,  nepiktas, religingas. Jis man padėdavo, aš jam padėdavau, negalėjau nieko blogo apie jį pasakyti. Viršininkas Vidmantas papuolė nervuotas, tikriausiai daug jaudinosi, daug kartų mane aprėkdavo, kartą jis ant manes taip užpyko, kad liepė man dirbti pačiam ką tik noriu ir nelįsti jam į akis. Mano kolega Olegas liko su juo 🙂 Super, dirbu, niekas nepadeda, bet niekas ir netrukdo, atsakau tik už save. Bet malonumas truko neilgai. Po trijų valandų Vidmantas pats atėjo pas mane. Sako : „Aš tau duosiu parduotuvės planą, ar galėtum jais pavadovaut? Aš Olegui liepiau kopėčias atnešti tai jis jau dvi valandas nesirodo. Surask man kopėčias ir eik jais vadovauti „.

Tik Vidmantas dingo už kampo, iš už kito kampo pasirodo Olegas , ir klausia manes: „nematei kopėčiu?“  ir nuėjo toliau. Po kelių dienų bendradarbiavimo aš jį jau gerai pažinojau, todėl nuėjau ten iš kur jis pas mane atėjo, iš karto pamačiau kopėčias 🙂 nunešiau viršininkui, tas davė man parduotuvės planą, parodė darbų frontą ir paleido. Pasirodė, kad Olegas normaliai dirbo tik su manimi, – tolerantiškai žiūrėjau į jo keistumus ir neįkyriai jį nukreipdavau tinkama linkme.  Vieną kartą tai buvo 10 valanda vakaro objekto vadovas atvėžė atlyginimus (atlyginimų ankščiau 21-22 val. niekada neatveždavo, tokiu budu pinigus gaudavo tik darbščiausi darbuotojai). Kas negaudavo atlyginimo vakare kita diena gaudavo tiek kiek lieka, todėl nenorėdamas , kad mano 900Lt virstų 600Lt paskubėjau pasiimti algos. Kai grižau į kambariuką parduotuvės plano jau nebebuvo, Pasidarė baisu, staiga preina O. ir paduoda man planą, sako kažkoks vyras prie jo prie jo ir atidavė. 🙂

Zodiako ženklas Šaulys, nuolat iš jo burnos liekasi nekontroliuojamas žodžių srautas, nuolat passakoja tiesą apie visus ir viską, apie kamynę, kurią apsėdo demonai, apie televizorių kuris sugedo po geros maldos, ir t.t.

 

Mūsų keliai greit išsiskyrė, aš važiavau į kitą objektą, o jis liko senajame.

Tai buvo 2001 metais.

 

2010 metais aš jį prisiminiau, kai man prirėikė pagalbinio darbininko, radau jo telefoną, paskambinau, susitikome. Jis buvo toks pat apgailėtinas kaip ir prieš 9 metus. Netgi 2001 metais, kai skurdas buvo visur, jo apranga atrodė nekaip. Nekaip jis atrodė ir dabar, ir tai daug riškiau matėsi, nes žmonių gyvenimas nuo to laiko ženkliai pagerėjo. Elektronikas turintis darbo patirties, tikrai turėjo atrodyti geriau. Jo sunkią padėtį apsunkino demonų pilni kaimynai, ir pikta žmona ir vaikai, ir buvė darbdaviai, kurie jam neužmokėjo.

Dirbo jis neblogai, tvarkingai, stengėsi. Man tai buvo mislė: žmogus dirba gerai, sąžiningas, kodėl jis ubagas? Dėl to, kad atviras? Kad užsičiaupti nesugeba? Apie Dievą kalbą? Nejaugi jį visi apgaudinėja dėl to, kad jis patiklus ir atviras?

Bet aš pažistu kitą žmogu Liavoną, kuris irgi yra sąžiningas, nuolat šnekantis, pamaldus, atviras. Bet niekas jo neapgaudinėja !!! Liavonas – darboholikas, pasistatė sau namą, sunui namą, visada padės ir visada atsisako imti pinigus. Jei jam padėsi tai per jėga įkiša pinigus, net nepatogu, kad už visokais smulkmenas man pinigu duoda. Širdis džiaugiasi, kai matai, kad paprastas darbštuolis be išsilavinimo turi gražų ir tvarkingą namą ir šeimą.

Ne, ne tai yra Olego problemų šaltinis.

Liavoną aš ne veltui paminėjau, su Olėgų jis dar susitiks.

 

O tuo metu Olegas darbavosi pas mane, neturėjau jam jokių pretenzijų , dirbo tvarkingai, nors ir lėtai. Niekaip negalėjau suprasti, jei žmogus dirba gerai, kodėl jis gyvena skurde? Jo butas užverstas buitinę techniką, dalis kurios veikianti, bet jis ją neša namo, kartais randa, kartais nuperka, nors parduoti net nesistengia, kineskopiniai televizoriai ir monitoriai beviltiškai paseno, pelningai parduoti jų niekada nesigaus. Bet jis juos laiko, jie jam reikalingi. Dviejuose kambariuose net langų nesimato, daiktų prikrauta iki pat lubų. tarp lubų ir televizoriu yra siauras tarpelis, per kurį jis šliaužia iki balkono. Daiktų nėra tik ant lovos. Nuo lovos prasideda staus daiktų kalnas iki pat lubų. Koridoriuje stovi du šaldytuvai, naudojami kaip spintosant jų kompiuteriai, monitoriai ir milijonas smulkių daiktų, taip pat prie įėjimo stovi dvi durys be staktų, kurias jis nupirko už 50 Lt pirmosios dienos atlyginimas kurį aš jam sumokėjau. Virtuvėje panaši situacija, daiktų kalnas kyla į viršų taip stačiai, kad ten nėra vietos kur įkišti degtukų dežutę. Bet ten daugiau vietos ir netgi matosi grindys.

Man įdomi yra žmonių psichologija, dirbau su juo norėdamas jam padėti sutvarkyti jo gyvenymą.  Tuo metu aš šventai buvau įsitikinęs, kad žmogus pamyšęs dėl religijos, atviras ir patiklus, dėl to jam ir nesiseka ir jį visi išnaudoja.

Žiauriai klydau. Karta užukome pas labai gerą žmogų – Liavona. Jis tuo metu sunui pastatė namo dežutę ir priejo prie elektros instaliacijos, čia Olegas taip įtikinamai kalbėjo apie elektrą, kad jam davė avansą medžaigoms žinojau, kad jį reikia administruoti, nes Olegas nėra savarankiškas, supirkome medžiagas, ir Olegas pradėjo dirbti, iš pradžiu aš jį atveždavau ir palikdavau ten, bet po kiek laiko jis pradėjo pats atvažiuoti su dviračių ir dirbti savarankiškai, pats pirko medžiagas. Aš buvau patenkintas mano psichologiniai užsiemimai davė rezultatą. PAsijutau kaip geriausias psichologas, iš nevykelio padariau verslininką 🙂 Bet džiaugtis buvo per anksti: viena diena aš sužinojau, kad jis nebedirba, kai pasidomėjau kas atsitiko, išgirdau atsakymą: „Dukros žiurkėnas susirgo“. Dvi savaites jis slaugė tą žiurkėną, paskui dar dvi savaites laidojo. Liavonas nusprendė netinkuoti namo prieš žiemą, tam, kad nesikauptų drėgmė. Olegas gavo laiko iki pavasario. Jis nuolat žadėjo atvažiuoti ir užbaigti darbą, bet taip ir neatvažiavo. MAno atostogos buvo ribotos, ir as negalėjau pabaigti jo darbo, visa vasara Olegas žadėjo atvažiuoti, gyvenau kitame Lietuvos gale ir atvažiuoti galėjau tik savaitgaliais, atveždavau Olegą į darbą bet jis ten tik pasitrindavo ir nieko nenuveikdavo. Galu gale Liavonui nusibodo laukti ir jis užtinkavo sienas, laidai visi pasislėpė ir atsekti kur koks laidas eina pasidarė sunku.

Galu gale paemiaiu atostogas, tvirtai nusprendęs pabaigti tą darbą. Olegas isteriškai manę kaltino, kad noriu pasiimti jo pinigus, sakė, kad jei aš pradėsiu ką nors daryti su tais laidais jis nebeateis į šitą objektą. Žadėjo, kad pabaigs.  Pirma karta mačiau tą žmogų tokį, jis grasino, rėkė , kaltino mane, sakė kad kita savaitę padarys. Jis kaltino santechnikus, kurie ten dirbo, ir pradangino jo schemas, kurias jis nupiešė, bet nematė savo kaltės, tame, kad metus nesugebėjos pabaigti darbo.

Kažkaip norėjosi juo tikėti, bet tvirtai nusprendžiau užbaigti šitą gedingą savo aplaidumą – neturėjau jam leisti dirbti, ir geras žmogus dėl manęs patyrė nepatogumų. Galų gale po dviejų savaičių darbo pabaigiau aš tą instaliaciją ir uždegiau šviesą.

Olegas mane aišku kaltino, kad aš tarnauju pinigams, kad aš jį apgavau, nors jis ne tai ,kad ne rodė iniciatyvos, bet visokeriopai priešinosi tam darbui. Pasakyčiau, kad jis piktybiškai, nieko nedarė.

Visokiose žurnalose luzerius apibudina vienodai: kaltina kitus dėl savo problemų, nuolat skundžiasi ir.t.t Tokius kriterijus galima pritaikyti daugumai žmonių, visi mes kartais pasiskundžiame, kartai ką nors apkaltiname, tingime. Bet tai yra ne tas.

Tikras luzeris tai ne vargšas žmogelis, kuriam nesiseka. Tai amoralus niekšas, kuris nenori dirbti, ir tau draugas tik tada, kai jam iš tavęs kažko reikia, bet kai jis turi kažką padaryti TAU, jis suras tūkstantį pasiteisinimų ir atsikalbėjimų, kad tik nieko neveikti, jis TAVE kaltins, ir nesvarbu, kad jo kaltinimai net nelogiški, ką tik išgalvoti buki, jis kaltins TAVE nepriklausomai nuo to kiek TU dėl jo padarei.

Aš neapsimetu durneliu , tam kad išvengti atsakomybės, o luzeris apsimeta tokiu idiotu, kad nei vienam žmogui nesinorės iš jo ką nors reikalauti. Bet iš tikrųjų jis nedurnas, ir nevargšas, ir neskriaudžiamas. Jis piktybinis išnaudotojas, kuris tavę išnaudos ir tuoj pat apkaltins.

Kai mes kartu dirbome, ir manę ir jį aprėkdavo viršininkas, bet aš visiškai nejaučiu jokiu neigiamų emocijų tiem žmonėm, jie dirbo savo darbą, kabinėdamiesi prie manęs jie mane pavertė superiniu darbuotoju, disciplinavo.

Bet jis bent kartą per dieną paminėdavo Algį ir Vidmantą, ir išvadindavo juos visokais žodžiais.

Kaip nuo luzerio apsisaugoti? Nuo tokio Olego apsisaugoti nėra sunku jei žmogus turi bardaka darbe, šeimoje, namie ir su pinigais. Jis yra gerai matomas ir atpažistamas, tačiau toks pat Olgas kuriam yra 25 metai, gali atrodyti gana patrauklai: moka bendrauti, aktyvus, savimi pasitikintis. Jauname amžiuje luzeris nedaug skiriasi nuo pradedančio milijonieriaus 🙂 Lieka tikėtis, kad jus jo nesutiksite.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.