Savaitė ir esi dailininkas (ė)

 


Ką jus pagalvotumet apie žmogui, kuris pasiūlytų išmokinti jus tapyti per savaitę?  Su dailę mes susiduriame dar vaikų darželyje, po to dailė dėstoma mokykloje 12 metų.  Jei per 12 metų mokykloje mes kažko neišmokome tai nereiškia, kad negalime išmokti per savaitę.

Realybė tokia, kad mokykloje mus mokina būti pavaldiniais, o ne kurėjais. Kitaip pabaigę mokyklą mes galėtume iš karto dirbti fizikais, muzikantais, dailininkais.  Čia kalbame apie tapymą, pats populiariausias tapymo būdas pasalyje tai aliejiniais dažais. Tokie paveikslai labiausiai vertinami. Bet mokykloje mokiniai žaidžia su pieštukais, vandeniniais dažais arba, dar blogiau – guašu.  Ka tik išvardytos priemonės gali tik tai užmušti žmoguje norą kurti. Vandeniniai dažai – tai labai rimto pasiruošimo reikalaujantis stilius. Pieštumas taip pat reikia meistriškumo.  Ir tik ypatingai talentingi vaikai sugeba pasiekti gerų rezultatų naudojant mokyklinius metodus. Aišku mokyklai daug lengviau nuplauti vandeninius dažus nuo suolo negu aliejinius 🙂 Tapymas aliejiniais dažais reikalauja, pakeičiamų drabužių, skudurėlių (teptukų valymui), drobės. Kartais skiediklio. Visa tai yra brangu, nepatogu ir netgi pavojinga: tirpiklis yra degus.

Bet einant paprastesniu keliu nepavyksta pasiekti pagrindinio mokyklos tikslo – išmokyti. Jeigu mes norime išmokti tapyti aliejumi, reikia žinoti štai ką:

Išmokti galima tik darant. Yra daugybė tapybos variantų. Mokymui reikia pasirinkti vieną temą pvz. peizažas, natiurmortas, gėlės arba portretas. Taip pat pasirinkti stilių kuriame norime tapyti t.y. realizmas,  impresionizmas ir t.t. Paprasčiausias dalykas tai peizažas (kraštovaizdis). Tokius standartinius gamtos pezažus kaip blynus kepa Bobas Rossas, ir jo video pamokos yra gana populiarios. Bet jomis naudotis verta tik pradžioje, kai reikia greito rezultato, kuris padės gauti pasitikėjimo savimi. Taip jo paveikslai gražūs, bet jie neturi to užkabinančio tūrinio, kuris yra butinas geram pavekslui.

Naujokai daro klaidas

  1. Pirmąją klaidą naujokas padaro net nepradėjęs tapyti. Drobės pirkimas yra svarbi pradžia, ir naujokai pasirenką mažus formatus (pvz. 30×40 cm), tai yra pirma klaida, kuri gali nulemti naujoko nusivylimą. Mažas paveikslas reikalauja didelio meistriškumo, ir nieko keisto, kad naujoko paveikslas atrodo vaikiškai.

Taip atrodo mano bandymas kartoti Bobą Rossą. Tai toli gražu ne pirmas bandymas, o gal net dešimtas.  Aliejiniai dažai turi tokią savybė, kad galima tapyti daug kartu turint nors ir vieną drobę. Seną nepavykusį paveikslą galima uždažyti ir tapyti antrą sluoksnį, aišku tokios daug

kartu naudotos drobės tinka ne viskam, bet kartais tai suteikia savotiškumo. Antras paveikslas buvo tapytas ant 10 kartu naudotos drobės, kuri buvo labai nelygi. Abu paveikslai 30×40 cm , tai mažas dydis, bet didesnės drobės neturėjau kur pastatyiti o tuo labiau džiovinti dvi savaites. Taip pat aš žinojau, kad nesiseka ne dėl mano nemokšiškumo, o dėl mažų matmenų 🙂 .

2. Antra klaida tai netinkama drobė, netinkami teptukai ir netinkami dažai.  Naujokui iš karto kyla klausimas: „kas gali būti negerai?“ Dėl drobės tai galiu pasakyti tiek, kad pirkite iš vienos parduotuvės, taip gausite stabilius rezultatus. Skirtigose parduotuvėse pirktos drobės gali turėti skirtingas charakteristikas. Naujokui svarbu, kad rezultatai gerėtų, o naudojant skirtingų gamintojų drobes jus nežinosit ką darote netaip, ir kodėl vakar buvo gerai o šiandien jau blogai.  Ant viens drobės dažai gula gražiai ir po pusvalandžio pasidaro tiršti, taip, kad galima tapyti antrą sluoksnį. O ant kitos drobės dažai plaukios kaip ant polietileninio maišelio ir dar savaite ar dvi išliks „šlapi“. Pvz. Kai mokiausi tapyti Škotijoje, video pamokose dailininko dažai sustingdavo (pasidarydavo kaip lūpdažis) po 30 minučių, o pas manę taip nesigaudavo, mano dažai nesustingdavo  ir po savaitės. Paskui, kai grižau į Lietuvą tie patys dažai sustingdavo ant Lietuvoje pirktos drobės. Tai būvo iš Jisk pirkta drobė, o Ermitažo pirktoje drobėje dažai nesustingdavo savaitę. Kiekvienas drobės tipas tinka savo sričiai, pvz. Ermitažo drobė tinka portretams, kur galima ilgai formuoti veidą, naudojant labai ploną dažų sluoksnį.

Laikui bėgant išmokstama prisitaikyti prie bet kokios drobės. Jau rašiau, kad naujokams reikia naudoti didelių matmenų drobes, pradedant nuo 50×60, o geriau dar didesnius. Tai yra žiauriai brangu. Nereikia pamiršti, kad remelis kainuos dar brangiau. Norint pigiai pagaminti paveikslą, siulau pirkti iį pradžių rėmelį, o tapyti ant remelio komplekte esančios faneros, taip mes prarandame keleta tapymo galimybių būdingų drobei, bet gauname pigų paveikslą, kuri galime kam nors padovanoti.

Paprastai prekyboje remeliai yra iki 50x60cm, norint didesnio formato, galima susipirkti veidrodį, jis jau būna su remelių, ir už stiklo yra fanera. Aš taip dariau, kai parduotuvės kurioje aš pirkau remelius sąvininkas (Pakistanietis) užkėlė kainas remeliams. Užkėlė jis kainas ne be reikalo, prieš išeinant iš darbo nusprendžiau kiekvienam savo kolegai padovanoti po paveikslą 🙂 ir pirkau tikrai daug rėmelių. Čia pavaizduotas ružavas paveikslas, kuris buvo tapytas ant faneros nuo veidrodžio.

Teptukai tinka irgi ne visi, aliejui reikia ne per minkštų ir ne per kietų teptukų. Mnkštas per daug lankstysis ir neatiduos dažų drobėi, o kietas nuims dažus nuo drobės ir paliks negerus pėdsakus. Čia reikia bandyti pačiam ir pasirinkti tai kas tinka jums.

Dažai. Dažus nepirkite komplektuose ypac kur yra daug visokių atspalvių. Kodėl? Atspalvių niekada nepanaudosit, nebent norit susigadinti paveikslą :). Pagrindinė spalva, kuria naudosit – tai balta. Jos reikia pirkti daugiau. Kitos reikalingos spalvos: Raudona, Geltona, Mėlyna (ultramarinas),  Žalia, Violetinė, Ruda kartais reikia Juodos. Kaip sužinoti ar dažai yra geri? Dažuose turi būti kuo daugiau spalvos, todėl kuo tamsesnė spalva tuo geresnė.

Dažai būna pažymėti žvaigždutėmis „***“ kuo daugiau žvaigždučių tuo didesnis atsaparumas ultravioletui. Tai reiškia, kad dažai ilgiau išlaiko savo spalvą.

Nuo dažų priklauso ir jūsų rezultatas. Žmonės teisingai galvoja, kad pradžiai užteks bet kokių dažų, vis tiek nieko nesigaus. Bet su blogais dažais sunku pasiekti gerą rezultatą. Blogi tai nereiškia pigūs. Kartais pirkau dažus už įprastą kainą, o jie pasirodė labai prastos kokybės. Dažniausiai blogi dažai parduodami kaip rinkinys. O geri dažai parduodami atskirai po 1 spalvą.

Pasikartosiu: nepirkite dažų rinkinių po 12 ar 25 spalvas. Jums reikia: 1 didelio baltų dažų tubelio, Raudonos (paprastos raudonos), geltonos (lemon), melynos (ultramarino), visas kitas spalvas galite gauti maišydami tas trys spalvas, bet rekomenduoju turėti dar: žalios (tamsiai), rudos (tamsiai), gali būti juoda (jei dažai nepakankamai kokybiški, visos spalvos gaunasi labai šviesios, ir reikia užtamsinti). Reikia rinktis tuos dažus, kurie turi kuo daugiau spalvinės medžiagos. Aišku perkant priekybos centruose daug pasirinkimo neturėsite. Lietuvoje prieinami rusiški dažai yra neblogos kokybės, nors man norėtusi stipresnės spalvos.

Dažus galima skiesti, o galima ir neskiesti. Skiediklis aliejiniams dažams susideda iš trijų komponentų: tirpiklis (vaitspiritas, 646, arba terpentinas), aliejus (linų, rapsų , saulėgražų) ir lakas (nenaudoju).

proporcijos tokios: 20% aliejaus 10% lako ir 70% skiediklio. Laikytis proporcijų nėra būtina, pvz. kai man truksta skiediklio, o aš nebeturiu vaitspirito, tiesiog papildau buteliuką aliejumi. Tirpiklis pagreitina dažų džiovimą, bet dažai praranda blizgesį. Lakas tą blizgesį atstato. Galima skiesti vien aliejumi, bet tada prarandame kai kurias tapymo galimybes. Tapant portretus patariu naudotis vien aliejumi. Apie dažus pasakiau pakankamai, nr s ne yra dar vienas dalykas. Kaip nuspresti ar geri dažai ar blogi? Paimkite šiek tiek melynų ir geltonų dažų ir sumaišykite, jei dažai geri, gausite žalią spalvą. Jei gaunasi ne žalia, o kažkoks nesusipratimas, tai dažai blogi. Bet ir blogi dažai gali būti naudojami. Tik reikia žinoti, kad su gerais dažais rezultatas bus daug geresnis. Tai turėtų suteikti jums optimizmo.

3 klaida. Neisingi įrankiai

Paskutinis dalykas kurį reikia žinoti – tai dailininko įrankiai. Dauguma žmonių galvoja, kad dailininkai tapo su teptukais.  Šias saulėgrąžas pagaminau nenaudodamas jokio teptuko 🙂 Toliau paaiškinsiu ką as naudojau.

Nebutinai maišyti spalvas ant paletės , tam galima naudoti mažą drobė, kuri gulės šalia ant stalo, ir nereikės jos laikyti rankoje.

Daugumą paveikslų galima sukurti nenaudojant teptukų, o užtenka: mentelės (mastechino), piršto, delno ir skuduro. Butent su mentelę ir užtepiau tas saulegrąžas.

taip atrodo įvairios dailininko mentelės. Kurią išsirinkti? Patarčiau žiūrint iš kairės šias: 1, 3, 4,  neblogai butų dar kokį vieną ar du 6-10 intervale.

Kiek laiko reikia tam, kad išmoktum?

Skaitosi , kad vidutiniškai reikia nutapyti 20 vienos temos paveikslų, kad tą temą išmanyti. Vienam paveikslui reikia skirti 2-3 valandas. Teoriškai galima įsispausti į tą žadėtą savaitę, jei tapyti 3 paveikslus per dieną. Aišku naujokui tai per didelis stresas. Kodėl steesas? Manote, kad tapymas atpalaiduoja ir nuraminą? Klystate. Bent jau pradžia yra labai įtempta. Įsivaizduojate, 3 valandas jus bijote sugadinti savo šedevrą, ir tiesiog priverčiate save prisiliesti prie drobės. Ta baimė sugadinti tai kas jau nutapyta, yra labai didelė. Ateina momentas kai sakai sau viskas daugiau nebegaliu. Bet po kiekvieno paveikslo, tas kritinis momentas ateina vis vėliau, kol pagaliau visiškai išnyksta. Praeina baimė padaryti klaidą, ir supranti, kad aliejus tau leidžia daug kartu daryti klaidą ir ją taisyti.

Reikia tuėti mokytoją

Sudėtinga, bet reikia surasti gerą mokytoją, kuris padėtu pačioje pradžioje. Geriausias mokymas toks: Mokytojas tapo savo paveikslą o tu savo, ir bandai pakartoti kiekvieną jo jūdėsį. Galima pasižiūrėti pamoką Youtube, bet tos pamokos būna apkarpytos, ir ne viskas yra rodoma arba pasakoma. Pats aš susidurdavau su tokią problemą, kad video pamokoje dalininkas kažka padaro, o pas mane gaunasi visiškai kitaip. Jis maišo spalvas, ir jam gaunasi gera spalva, – man gaunasi neaišku kas. Jis braukia su teptuku ir palieką dažus ant drobės, – aš braukiu su teptuku ir surenku dažus nuo drobės. 🙂 Bet galu gale išmokstama.

 

 

 

LEAN neveikia? Negali būti.

Lean negali neveikti

Dabar yra galybė “expertų”, kurie vadina save Lean žinovais, gauna kažkokius sertifikatus ar juos išduoda. Vos įžengę į nusižiūrėtą įmonę, jie praneša, kad darbuotojų skaičių galima sumažinti 30% ir pusę tokiu būdu sutaupytos sumos atiduoti tiems patiems “expertams”. “Expertams” nerūpi, kad įmonė susidurs su problemomis, ir galų gale praras sutaupytą sumą dvigubai.

Atskirą vietą užima energetinio efektyvumo “expertai”, kurių patarimai maždaug tokie: lempas pakeiskyte į LED, apsišildykite sienas, gamyboje išsiskiriančią šilumą paduokite į vandens pašildymą.

Yra tik viena maža problemėlė: vien dėl audito kainos atsipirkimas yra abejotinas.

LEAN kas tai?

Apie Lean sužinojau kai mokiausi VGTU Gamybos vadybos magistrantūroje, bet negalvokite, kad iš dėstytojų :). Fabriko kuriame dirbau (UAB C.F.) direktorius Raimundas (superinis vadovas), pasakė du dalykus kurių reikia ieškoti:

  1. Toyotos gamybos metodas (Lean)
  2. Goldrato apribojimų teorija

Nagrinėdamas mokslinius straipsnius apie Toyotos gamybos metodą supratau, kad dauguma aprašomų dalykų tai tik protingo žmogaus veiksmai ir jokios paslapties nėra. Aišku atsiras gudručių, kurie man priekaištaus, kad aš painioju visiškai skirtingas sąvokas: Lean ir Toyota, bet šiuo atveju didelio skirtumo nematau.

Moksliniai straipsniai, ypač JAV mokslininkų yra daug naudingesni negu lietuviškų doktorantų, kurie rašo nesvarbu ką, tik, kad užskaitytų, nes reikia surinkti tam tikrą straipsnių kiekį, kad galėtum judėti aukštyn profesūros link. Nekalbu apie tai, kad prie straipsnio bendraautorių reikia pridėti katedros vedėjo ir dekano pavardes. Blogiausia, kad tokie beverčiai straispniai yra naudojami kitų mokslo darbų rašymui, ir taip gaunasi marazmo piramidė – kai viena klaidinga mintis tampa viso mokslo pagrindu.

Ar LEAN sudetingas?

Daugumai žmonių Lean yra sudėtingas dėl to, kad jie negali galvoti patys. Jiems reikia paprastų taisyklių, tokių kaip: kiekvienas veiksmas surašytas ant kortelės, kiekvienam įrankiui savo vieta ir t.t. Bet kiekviena įmonė yra skirtinga ir formalumai tinkantys vienai įmonei netinka kitai. O tam, kad teorinė sitema būtų pritaikyta ir ja efektyviai pasinaudota išnaudojant jos esmę reikia proto.

Prisiminkite, ką jus žinote apie Lean taisykles? Garantuoju, kad tarp tų taisyklių nėra tokios: “kuo daugiau sprendimų turi būti priimama kuo žemesneme lygyje”. Vadovas neturi rodyti pirštu, jis turi užsiimti nuolatinio tobulėjimo klausimais, o darbuotojai turi dirbti savarankiškai (patys sau vadovai). Ar daug matėte įmonių kur vadovas nenurodinėja žmonėms ką jie turi veikti? Kažin 🙂

 

Goldrato teorija

Elijahu Goldratas – mokslininkas iš Izraelio, pirmas sukurė apribojimų teoriją. Tikriausiai jis jos nesukurė, o tiesiog suprato Toyotos metodą. 1980 aisiais metais JAV pramonė buvo ant žlugimo ribos, japonų produkcija buvo pigesnė, kokybiškesnė ir svarbiausia – greičiau pristatoma. Goldrato darbai padėjo JAV pramonei ne tik išlikti konkurencinga, bet ir pasiekti neįtikėtinų rezultatų. Goldratas buvo mokslininkas, bet ne paprastas – savo mokslininko mintis jis parašė ne kaip mokslinį darbą, o kaip romaną. Verslo-romaną ir ne vieną. Pirmas jo romanas “Tikslas” yra apie gamyklą, kuri neuždirba pelno. Gamyklos direktorius gavo ultimatumą – arba gamykla per tris mėnesius pradės uždirbti pinigus, arba ji uždaroma. Laimei direktorius Alexas sutiko savo buvusį dėstytoją iš Izraelio, kuris savo patarimais padėjo išgelbėti gamyklą.

Pagrindiniai romano moralai:

  1. Efektyvumas tai – ne kiek detalių pagaminta per valandą, bet kiek realiai parduota.
  2. Gamykla, kurioje visi nuolat užimti yra ypatingai neefektyvi.
  3. Visos sistemos produktyvumas priklauso nuo siaurosios grandies (bottle neck) produktyvumo.
  4. Uždirbti galima net ir parduodant žemiau savikainos.
  5. Veiksmų sekoje vėlavimai kaupiasi.

Rašydamas mokslinį projektą daug susiduriau su teiginiais, kad daugumai įmonių nesiseka įvesti Lean. Paaiškinimai buvo panašūs: “įvedami formalumai, bet nėra nuolatinio tobulėjimo”. Konkretesnės informacijos niekur neradau. Bet po daugelio metu aš tapau Lean nesekmės liudininku…

Taip jau susiklostė gyvenimas, kad kvalifikuočiausią darbą dariau janystėje kai man buvo 24 metai, bet algą tuomet gaudavau tikrai ne didžiausią. Maždaug po 10 metų situacija pasikeitė radikaliai gaudavau neblogą algą, bet darbe nebuvo nei atsakomybės nei įdomumo. Ilgai ieškojau kito darbo, bet niekaip nerasdavau tokio, kuris labiau finansiškai apsimokėtų nei esamas. Po ilgų metų paieškų pagaliau radau didesnę algą ir naujus iššūkius. Nors ši pozicija suteikė didesnę finansinę laisvę, tačiau netekau gyvenimo komforto (žinoma galėjau patogų gyvenimą susikurti ir čia, bet mano racionali prigimtis neleido išlaidauti tokiam gyvenimui).

Praktinis LEAN nesekmės pavyzdys

Naujasis darbas manęs laukė UK. Darbdavys nupirko skrydžio bilietus, surado ir užmokėjo už gyvenamąją vietą mėnesiui. Ir laimingas su mintimis: “štai kaip mane ten vertina” iškeliavau į ūkanotąją, kaip tada maniau, Škotiją. Pradžioje viskas buvo super, net saulė švietė nuolat (galvojau, kad ten visada lyja). Atskridau sekmadienį, pirmadienį pirma diena į darbą.

Dar Lietuvoje per darbo pokalbį , kuris vyko Skype būsimas vadovas manęs nuolat klausinėjo ar aš moku programuoti PLC? Ir kokius PLC? Sakė, kad reikės modernizuoti fabriką – mano mėgstamiausias darbas. Iš patirties žinojau, kad jeigu kalbama apie fabriko modernizaciją tai aš tuo ir užsiimsiu. Taip pat buvo kalbama apie algą: Alga (konkretus skaičius) + viršvalandžiai 25% darbo laiko.

Dabar pažiūrim kaip tai buvo realybėje 🙂

8 ryto jau buvau fabrike, nuėjau į ofisą, prisistačiau. Galvojau manęs laukia, bet kažkokia mergina mane nusiuntė į valgyklą, pasakė sedėk ten ir lauk kol ateis Lesley. Valgykloje jau buvo 6-7 švieži emigrantai iš Lietuvos ir vienas škotas Johnas. Johnas kaip ir aš buvo inžinierius, tik aš buvau “sparky” – elektrikas, o jis mechanikas. Kiti – emigrantai gamybos darbininkai, dauguma nemokėjo angliškai. Paskui aš dažnai mačiau tokias grupeles naujokų sėdinčias valgykloje ir laukiančias instruktavimo. Maždaug pusė fabriko darbuotojų – senbuviai, kurie dirbo kelis metus, kita pusė – naujokai, kurių nelikdavo jau po 3 mėnesių, o jų vietą užimdavo kiti naujokai. Naujokai dažniausiai šviežiai atvykę emigrantai iš Lietuvos. Fabrikas jiems buvo kaip emigracijos startas, darbas sunkus, darbuotojai nuolat išeina, todėl darbas fabrike yra lengviausiai prieinamas. Ne, ne lengviausiai, yra dar darbas per agentūrą, o ten kaip pasiseks. Dirbantys per agentūrą svajoja patekti į nuolatinį darbą fabrike. Nes, agentūra kur nori ten ir siunčia, dažniausiai į žemės ūkį, o ten gali per visą dieną tik 15 svarų uždirbti. Pats per agentūra nedirbau, todėl tiksliai nežinau, kokios ten sąlygos.

Turiu paminėti, kad angliškas žodis “engineer” daugeliui suprantamas kaip “inžinierius”, lygiai taip pat galvojau ir aš 🙂 Taip, tam tikrais atvejais reikšmė yra ta pati, bet mano atvejis buvo ne tas. Ten inžinierius (shift maintenance engineer) tai kažkas panašaus į šaltkalvį. Alga, pasirodo, buvo ne į rankas, o ant popieriaus, ir 25% viršvalandžių buvo jau į mano algą įskaičiuoti. Šiek tiek nuvylė.

Maisto fabrike reikia laikytis griežtos higienos ir darbo procedūrų. Darbo pobūdis mane nuvylė, prie to prisidėjo, mėlynas tinklelis plaukams, kombinezonas, dėvimas virš drabužių, chalatas ir sadistiški batai (safety shoes), taip pamiršau paminėti, kad pirmą dieną nebuvau nusiskutęs, todėl man dar ir “antsnukį” uždėjo :).

Apie fabriką galiu pasakyti tik tiek, kad jokiu PLC (programmable logic controller) ten programuoti nereikėjo ir tikriausiai nereikės. Kai atvykau, inžinieriai dirbo dviem pamainom nuo 6 val. ryto iki 16 val. ir nuo 16 iki 2 val.nakties. Pamaina po 10 valandų, per tą laiką yra 2 pertraukos 15 ir 20 min. Pertraukos įeina į darbo laiką. Fabrikas skaitosi švarus, nes dirbama su jau išdarinėta žuvimi.

Šiame fabrike pirmą kartą gyvenime pamačiau tikrą menkės filė, tai nė iš tolo neprimena išdžiūvusių Lietuvoje parduodamų silkės dydžio menkių. Menkės file yra mažiausiai 50 cm ilgio ir 4-5cm storio.

Iš tų file, išpjaustydavo mažesnius file, o iš atraižų darė žuvies pirštelius. Taip pat iš visokių liekanų formavo kotletukus, ir presavo “file” (šitie jau ne mūsų skrandžiams).

Darbo disciplina labai griežta, dirbti reikia visą laiką, jei darbas rado tave tai gerai, jei ne – pačiam reikia susirasti darbą. Jei nerandi reikia klausti “team leaderio” su raudona kepure. Taip, fabrike galiojo spalvinė kepurių diferenciacija, mėlyna kepurė – darbuotojas, geltona – prievaizdo pavaduotojas, raudona – prievaizdas, balta – menedžeris, žalia – kokybės kontrolė (QC). Aš turėjau mėlyną, kaip paprastas darbuotojas, ir tamsų kombinezoną su chalatu kaip inžinierius.

Darbe reikia dirbti

Angliška tvarka yra tokia, kad dirbti reikia su savo įrankiais, įmonė duoda įrankių dėžę ir spintelę plius spyna įrankių dėžei ir karpymo reples. Įrankių dežės rankoje nešioti negalima, tam skirti vežimėliai, taip pat dežė turi būti rakinama su spyna, ir joje turi būti laminuotas įrankių sąrašas su nuotrauka, ir galima turėti tik tuos įrankius, kurie yra nuotraukoje. Jokių varžtelių ar smulkių detalių nei dežėje nei kišenėse turėti negalima. Jei reikia varžto, užrakini dežę ir eini į sandėlį. Visos smulkios dalys atsirandančios remonto metu turi buti dedamos į specialią dežutę. Palikus neužrakintą toolboxą galėjo prieiti, koks nors menedžeris ar supervaizeris ir paimti įrankį, paskui pasikviesti į ofisą ir tada prasidėtų nuobodus pamokslavimas… , kad tą įrankį rado žuvyje, kurią išbrokavo metalo detektorius. Taip pat ir man teko aiškintis dėl įrankių po to kai jas paskolindavau kam nors.

Tikrai ne visi darbuotojai buvo lojalūs fabrikui, galėjo paimti kokį varžtą ir įdėti į žuvį. Labiausiai fabrike bijojo plastiko, medienos ir stiklo, nes jų nematydavo metalo detektoriai, su kuriais buvo tikrinamas kiekvienas produktas. Todėl medis ir stiklas fabrike niekur nebovo naudojami, be plastmasės neapsieisi, bet tušinukai ir užtrauktukai buvo iš mėlyno (metalizuoto) plastiko.

Inžinieriai dirbtuvėse paimdavo kažkokius telefonus, kurie veikdavo tik fabriko teritorijoje, ir kas 15 minučiu skambindavo prievaizdui, kuris norėjo žinoti kas vyksta. Bet jis ir taip viską žinojo, nes sugebėdavo stebėti kiekvieną.

Iš pradžių dirbti man niekas neleido, davė “mokytoją” kuris mokino kaip reikia dirbti. Kiekvieną darbą, kurį daro inžinierius jis turi įrašyti į kompiuterį tokie kompiuteriai stovėjo gamyboje, reikėjo rasti darbą užsiregistruoti, ir kai pabaigi parašyti trumpą ataskaitą. Kai kurie labai rimtai žiurėjo į tą rašymą, o kai kuriem buvo nusispjauti. Bet rašyti turėjo visi, nes ta programėlė kainavo didžiulius pinigus. Kažkada, kai dirbau vyr.elektriku, ir aš norėjau įvesti tokią tvarką, tik aš naudojau pigesnį variantą – sąsiuvinį. Buvau elektrikų vadas ir turėjau du elektrikus. Dvi savaites man reikėjo pripratinti žmones rašyti apie gedimus, ir dar dvi, kad suprasčiau, kad man nėra jokios naudos iš tos rašliavos. Geriausia fabriko būklės indikacija tai ne tai per kiek laiko sutaisomas gedimas, o gedimų nebuvimas. Škotiškame fabrike gedimai buvo taisomi ypač greitai, bet jie nuolat pasikartodavo. Senbuviai jau žinojo, kurioje vietoje reikia padaužyti, o kurioje pašokinėti 🙂 ir linija dirba dar ketetą valandų.

Trys savaitės praėjo paprastai vaikščiojant kam nors iš paskos. Rimto darbo dar nedirbau.

Po mėnesio inžinierių sudėtis pasikėtė, išėjo Johnas, kuris atėjo kartu su manimi, išėjo Jorge (elektrikas iš Kenijos), išėjo Stefanas (elektrikas iš Slovakojos) ir dar du senbuviai. Tik per vieną menėsį aš mačiau kaip išėjo 5 inžinieriai, trys iš jų dirbo trumpiau negu aš. Tai jau šioks toks rodiklis. Iš viso inžinierių buvo 25. Per metus mano darbo ten iš darbo išėjo 26 inžinieriai. Apytiksliai po du kas mėnesį.

Darbas nėra lengvas, bet psichologiškai dar sunkiau, ypač naujokui, kurį nuolat tikrina ir įtarinėja. Paskui kai užsitarnauji geresnę reputaciją galima ir atsipalaiduoti. Daug lengviau dirbti kai viską žinai ir visi tavimi pasitiki. O iki to laiko reikia ištverti didžiulį spaudimą. Man situacija pagerėjo po 5 mėnesių, o kai pataisiau vieną svarbų įrenginį tai daugiau niekas manęs iš vis nelietė.

Bet pirmieji 4 mėnesiai tai buvo didžioji škotiška depresija, niekaip nesisekė priprasti prie tų taisyklių ir suprasti ko iš manęs norima.

Kažkada į Afriką atvažiavo du batų prekeiviai, vienas pasakė: “tai katastrofa čia visi vaikšto basi” ir išvažiavo. O kitas apsidžiaugė: “Čia visi basi, superinės galimybės”. Iš pradžių ir aš buvau taip nusiteikęs kaip antrasis prekeivis. Tuoj aš visiems parodysiu kaip reikia įvedinėti tvarką 🙂 Mano naivumo užteko dviem mėnesiams. Visi mano racionalizacinai pasiūlymai buvo sutinkami vienodai: “Šaunuolis, gera idėja, o dabar eik ir daryk ką darei” Paskui aš sužinojau, kad tokiu “racionalizatorių” buvo daug ir jie visi tik siūlė idėjas, bet niekas nieko nepadarė. Visi jie buvo atlesiti arba pabėgo patys 🙂 Po dvejų mėnesių supratau, kad keistis vis dėl to reikia pačiam, o ne galvoti, kad viskas yra nenormalu. Sunkiausia buvo suprasti ką ir kada daryti ir kodėl, – kodėl vienas subyrėjęs guolis yra keičiamas iš karto, o šalia esantis tokios pat būklės niekam nerūpi mėnesiais. Ir kodėl mane kritikuoja, kad tą subyrėjusį guolį nepakiečiau, nors jis subyrėjęs sukosi trys mėnesius, ir aš klausiau kodėl mes jo nekeičiame 🙂

LEAN kaip malda  – niekas nesupranta esmės, bet visi kartoja.

Reikalas tame, kad pagal Lean kiekvienas veiksmas turi būti aprašytas, kiekvienai problemai turi būti sukurta kortelė (nors pagal Toyotą tai yra nebūtina, o jei daroma tai tik tada kai buvo padaryti kiti svarbūs darbai). Tame fabrike visi darbai buvo įrašyti į specialią programą. Ir jei gedimo nebuvo programoje, jo taisyti buvo negalima. Jeigu kas nors pranešdavo apie seną problemą jis galėjo būti sukritikuotas, kad ankščiau nepasakė. Todėl niekas nieko nesakė, vadovas matė tik ataskaitas, o apie tikrą įrenginių būklę jis nieko nežinojo. Kanban taip vadinasi Toyotos sukurta kortelių sistema. Jei Kanbanas įvedamas ne laiku, jis kelia tik problemas. Šiame fabrike tvarką pradėjo daryti nuo kortelių sistemos, bet problema buvo tokia, kad kortelių buvo daugiau nei žmonės galėjo atlikti darbų. Sąžiningai atliekant kokios nors linijos aptarnavimą, galima sugaišti visą darbo dieną, fabriko pirmūnai per pamainą sugebėdavo padaryti 4-5 aptarnavimus. Realiai tai tik žodžio “OK” ir “Done” įrašymas į atitinkamą langelį.

Todėl darbai lyg ir buvo daromi, ataskaitos buvo įspudingos, bet reali padėtis tikrai nebuvo džiūginanti.

Dar viena Lean taisyklė apie kurią nepasakys jokie koučeriai: “Kortelių sistema įvedama tada, kai visi procesai fabrike yra optimizuoti ir fabrikas veikia be priekaištų”. Realiai kiekvienas bandymas įdiegti Lean prasideda kaip tik nuo kortelių sistemos įdiegimo. Kortelės tai “namo stogas”, – niekas nepradeda namą statyti nuo stogo, pirma eina pamatas – NEMATOMA DALIS. Kaip tik problemos kyla ne tada, kai reikia nukopijuoti kažką matomo ir žinomo, o tada kai reikia pastatyti pamatą. Pažiūrėkite į kamyninį namą: jus matote stoga, sienas ir langus, bet pamato jus nematote. Taip ir su Lean, viso žiūri į darbotvrkę, į taisyklęs, bet niekas nemato koks darbas buvo nuveiktas prieš tai. Tam pamatui neužtenka standartinių sprendimų, jis yra kiekvieną kartą skirtingas ir priklauso nuo to koks bus jūsų “namas”.

Tam, kad būtų įvesta Lean neužtenka taisyklių, koučingo ir kortelių – reikia protingo žmogaus, kuris suprastų esamą padėtį, nustatytų galutinį tikslą ir vykdytų visus darbus, kurie artina jus prie tikslo. E.Goldrato knygoje “Tikslas” parašyta: “kiekvienas veiksmas, kuris artina tavę prie tikslo yra efektyvus, o kiekvienas veiksmas, kuris neartina tave prie tikslo yra neefektyvus”. Labai teisinga frazė, padeda ir asmeniniame gyvenime.

Dar viena Lean taisyklė: “jei įrenginys yra netvarkingas, jis turi būti išjungtas tol kol bus visiškai sutvarkytas”, mano fabrike to nebuvo ten reikėjo daryti bet ką, kad linija dirbtų bent pusvalandį. Apie linijos stabdymą nebuvo ir kalbos. Aišku čia prisideda maisto pramonės problema, maistas negali ilgai būti ant gamybos linijos, jį reikia arba išmesti arba liniją leisti kuo skubiau. Esu įsitikinęs, kad jei linija stovėtų ji būtų sutvarkyta taip, kad daugiau gedimai nepasikartotų. Ir po to linija dirbtų be prastovų. Bet su tokia strategija fabrikas prarastų daug pinigų, o gal ir dalį rinkos.

Visi turi nuolat dirbti. Ar tikrai?

Sekanti škotiško fabriko problema yra ta, kad visi atsakingi už viską, o tai reiškia, kad niekas yra atsakingas už nieką. Šia savaitę aptarnavimą darau Aš, kitą – kas nors kitas. Kodėl Aš turiu daryti savo darbą gerai? Po savaitės ateis kas nors kitas ir padarys. Tokia filosofija neleidžia sutvarkyti įrangos ir išvengti gedimų.

Nemažiau problemų sukuria mąstymas, kad darbuotojas turi būti visada užimtas. Jei darbuotojas užimtas, jis neturi laiko tobulinimuisi, jam tas pats, jis bet kurio atveju dirba. Tuo labiau jis pripranta taisyti tą patį gedimą ir jaučiasi reikalingas. Labai gera motivacija yra tada, kai darbuotojas turi 20 % laisvo laiko, tada jis norėdamas padidinti savo laisvalaikį imasi tobulinimo darbų, jis galvos, kaip padaryti taip, kad gedimų nebūtų.

Ir nereikia atimti iš darbuotojo motyvacijos, jis sumažino gedimų skaičių ir gali daugiau ilsėtis, čia jo nuopelnas. Darbdavys turi nuspręsti ar jis moka pinigus už darbo valandą, ar už rezultatą. Jei darbuotojas sugeba užtikrinti nenutrukstamą gamybą, ir nieko neveikia, tai yra geriau negu darbuotojas nuolat dirba ir visą laiką kas nors sugenda. Aišku, tam reikia gero darbuotojo, ir bent pusės metų kad pamatytum rezultatą.

Turiu paminėti, vadovų nerimą kai jie nežino kuo užsiima darbuotojas. Darbuotojų nuolatinis “varymas ratu” davedė škotišką fabriką iki tokio lygio, kad bet koks lietuviškas inspektorius uždarytų tą fabriką po pirmo apsilankymo, ir net kyšio neprašytų. Dažnai siekiama apkrauti darbuotoją darbais, bet taip darbuotojas neturi laiko profilaktikai, ir kai atsiranda rimtas darbas darbuotojas yra užimtas kitur, kur darbas yra gal ir ne taip reikalingas. Nekalbant apie tai, kad nuolat dirbantis darbuotojas sunaudoja detales ir medžiagas, o tai taip pat yra nustoliai.

 

Apibendrinus galima teigti, kad Lean veikia visada, o jei Lean neveikia tai ne Lean 🙂 Dauguma vadovų šios sistemos dėka priima sprendimus, kurie atitolina fabrką nuo efektyvumo. Kaip neefektyvų sprendimą galiu įvardinti škotiško fabriko laiko apskaitą – jei reikia kokybės tai kokybę reikia ir kontroliuoti, bet ten kokybė kontroliuojama nebuvo, ten buvo kontroliuojamas laikas. Ir kaip rezultatas vadovas žinojo, kiek laiko skirta kokiam įrenginiui, bet įrenginių būklė nė kiek negerėjo.

Tikiuosi perskaičiusiam vadovui tai bus naudinga informacija.  Bet vienam žmogui gali neveikti tai kas tinka kitam. Būtina įvertinti ir savo charakterį bei stipriasias puses.

Luzeris – tai gyvenimo būdas


Kartais matau kai visai neblogi žmonės skaito save nevykeliais, čia pateikiu pačio tikriausio nevykelio aprašymą. Savikritikams palengvės 🙂

Susipažinome mes darbe. Dirbau tada UAB „B. M.“, šaldymo bare automatiku-elekriku, rinkau automatikos spintas.

Turėjome keleta stambių objektų, ir dauguma jų turėjo būti pabaigti prieš Kalėdas, todėl pas mus kasdien ateidavo po 5-6 naujokus, per kelias valandas juos išveždavo į objektus.

Viena diena į cecha įėjo ir Olegas , malonus, draugiškas, pagarbiai bendraujantis 45 metų vyras pasidomėjo mano renkamu skydu, ir pasiskundė dėl „informacinio alkio“. Neatsitraukdamas nuo darbo trumpai jam paaiškinau, kas kaip, ir netrukus su juo atsisveikinau – jį išvežė į objektą.

Po keliu dienu į objeką išvežė ir mane. Objektas – Hyper Rimi Žirmūnuose.  Pastatas nebaigtas, visur virina, visur judesys, atrodo kaip didelis skruzdėlynas, mūsų „štabas“ – šaldymo kamera, joje sukrauti įrankiai ir medžiagos, ten einame pietauti. Pietus – 15 minučių per kurias galima atsisesti ant kokios nors kabelio ritės ir sukramtyti pora sumuštinių. Darbas toks: montuojame lovius kabeliams, į tuos lovius klojame kabelius, kabiname ventiliatorius ir t.t.  Pastatas greitai keičiasi: karta nuėjau į vieną galą, ir kai norėjau grįžti tuo pat keliu atsiremiau į sieną, kuri buvo ką tik sumontuota. Čia ir sutikau mūsų Olegą. Dirbome kartu, žmogus daug kalbėjo, netgi per daug. Supratau, kad vyriškis jis neblogas – draugiškas,  nepiktas, religingas. Jis man padėdavo, aš jam padėdavau, negalėjau nieko blogo apie jį pasakyti. Viršininkas Vidmantas papuolė nervuotas, tikriausiai daug jaudinosi, daug kartų mane aprėkdavo, kartą jis ant manes taip užpyko, kad liepė man dirbti pačiam ką tik noriu ir nelįsti jam į akis. Mano kolega Olegas liko su juo 🙂 Super, dirbu, niekas nepadeda, bet niekas ir netrukdo, atsakau tik už save. Bet malonumas truko neilgai. Po trijų valandų Vidmantas pats atėjo pas mane. Sako : „Aš tau duosiu parduotuvės planą, ar galėtum jais pavadovaut? Aš Olegui liepiau kopėčias atnešti tai jis jau dvi valandas nesirodo. Surask man kopėčias ir eik jais vadovauti „.

Tik Vidmantas dingo už kampo, iš už kito kampo pasirodo Olegas , ir klausia manes: „nematei kopėčiu?“  ir nuėjo toliau. Po kelių dienų bendradarbiavimo aš jį jau gerai pažinojau, todėl nuėjau ten iš kur jis pas mane atėjo, iš karto pamačiau kopėčias 🙂 nunešiau viršininkui, tas davė man parduotuvės planą, parodė darbų frontą ir paleido. Pasirodė, kad Olegas normaliai dirbo tik su manimi, – tolerantiškai žiūrėjau į jo keistumus ir neįkyriai jį nukreipdavau tinkama linkme.  Vieną kartą tai buvo 10 valanda vakaro objekto vadovas atvėžė atlyginimus (atlyginimų ankščiau 21-22 val. niekada neatveždavo, tokiu budu pinigus gaudavo tik darbščiausi darbuotojai). Kas negaudavo atlyginimo vakare kita diena gaudavo tiek kiek lieka, todėl nenorėdamas , kad mano 900Lt virstų 600Lt paskubėjau pasiimti algos. Kai grižau į kambariuką parduotuvės plano jau nebebuvo, Pasidarė baisu, staiga preina O. ir paduoda man planą, sako kažkoks vyras prie jo prie jo ir atidavė. 🙂

Zodiako ženklas Šaulys, nuolat iš jo burnos liekasi nekontroliuojamas žodžių srautas, nuolat passakoja tiesą apie visus ir viską, apie kamynę, kurią apsėdo demonai, apie televizorių kuris sugedo po geros maldos, ir t.t.

 

Mūsų keliai greit išsiskyrė, aš važiavau į kitą objektą, o jis liko senajame.

Tai buvo 2001 metais.

 

2010 metais aš jį prisiminiau, kai man prirėikė pagalbinio darbininko, radau jo telefoną, paskambinau, susitikome. Jis buvo toks pat apgailėtinas kaip ir prieš 9 metus. Netgi 2001 metais, kai skurdas buvo visur, jo apranga atrodė nekaip. Nekaip jis atrodė ir dabar, ir tai daug riškiau matėsi, nes žmonių gyvenimas nuo to laiko ženkliai pagerėjo. Elektronikas turintis darbo patirties, tikrai turėjo atrodyti geriau. Jo sunkią padėtį apsunkino demonų pilni kaimynai, ir pikta žmona ir vaikai, ir buvė darbdaviai, kurie jam neužmokėjo.

Dirbo jis neblogai, tvarkingai, stengėsi. Man tai buvo mislė: žmogus dirba gerai, sąžiningas, kodėl jis ubagas? Dėl to, kad atviras? Kad užsičiaupti nesugeba? Apie Dievą kalbą? Nejaugi jį visi apgaudinėja dėl to, kad jis patiklus ir atviras?

Bet aš pažistu kitą žmogu Liavoną, kuris irgi yra sąžiningas, nuolat šnekantis, pamaldus, atviras. Bet niekas jo neapgaudinėja !!! Liavonas – darboholikas, pasistatė sau namą, sunui namą, visada padės ir visada atsisako imti pinigus. Jei jam padėsi tai per jėga įkiša pinigus, net nepatogu, kad už visokais smulkmenas man pinigu duoda. Širdis džiaugiasi, kai matai, kad paprastas darbštuolis be išsilavinimo turi gražų ir tvarkingą namą ir šeimą.

Ne, ne tai yra Olego problemų šaltinis.

Liavoną aš ne veltui paminėjau, su Olėgų jis dar susitiks.

 

O tuo metu Olegas darbavosi pas mane, neturėjau jam jokių pretenzijų , dirbo tvarkingai, nors ir lėtai. Niekaip negalėjau suprasti, jei žmogus dirba gerai, kodėl jis gyvena skurde? Jo butas užverstas buitinę techniką, dalis kurios veikianti, bet jis ją neša namo, kartais randa, kartais nuperka, nors parduoti net nesistengia, kineskopiniai televizoriai ir monitoriai beviltiškai paseno, pelningai parduoti jų niekada nesigaus. Bet jis juos laiko, jie jam reikalingi. Dviejuose kambariuose net langų nesimato, daiktų prikrauta iki pat lubų. tarp lubų ir televizoriu yra siauras tarpelis, per kurį jis šliaužia iki balkono. Daiktų nėra tik ant lovos. Nuo lovos prasideda staus daiktų kalnas iki pat lubų. Koridoriuje stovi du šaldytuvai, naudojami kaip spintosant jų kompiuteriai, monitoriai ir milijonas smulkių daiktų, taip pat prie įėjimo stovi dvi durys be staktų, kurias jis nupirko už 50 Lt pirmosios dienos atlyginimas kurį aš jam sumokėjau. Virtuvėje panaši situacija, daiktų kalnas kyla į viršų taip stačiai, kad ten nėra vietos kur įkišti degtukų dežutę. Bet ten daugiau vietos ir netgi matosi grindys.

Man įdomi yra žmonių psichologija, dirbau su juo norėdamas jam padėti sutvarkyti jo gyvenymą.  Tuo metu aš šventai buvau įsitikinęs, kad žmogus pamyšęs dėl religijos, atviras ir patiklus, dėl to jam ir nesiseka ir jį visi išnaudoja.

Žiauriai klydau. Karta užukome pas labai gerą žmogų – Liavona. Jis tuo metu sunui pastatė namo dežutę ir priejo prie elektros instaliacijos, čia Olegas taip įtikinamai kalbėjo apie elektrą, kad jam davė avansą medžaigoms žinojau, kad jį reikia administruoti, nes Olegas nėra savarankiškas, supirkome medžiagas, ir Olegas pradėjo dirbti, iš pradžiu aš jį atveždavau ir palikdavau ten, bet po kiek laiko jis pradėjo pats atvažiuoti su dviračių ir dirbti savarankiškai, pats pirko medžiagas. Aš buvau patenkintas mano psichologiniai užsiemimai davė rezultatą. PAsijutau kaip geriausias psichologas, iš nevykelio padariau verslininką 🙂 Bet džiaugtis buvo per anksti: viena diena aš sužinojau, kad jis nebedirba, kai pasidomėjau kas atsitiko, išgirdau atsakymą: „Dukros žiurkėnas susirgo“. Dvi savaites jis slaugė tą žiurkėną, paskui dar dvi savaites laidojo. Liavonas nusprendė netinkuoti namo prieš žiemą, tam, kad nesikauptų drėgmė. Olegas gavo laiko iki pavasario. Jis nuolat žadėjo atvažiuoti ir užbaigti darbą, bet taip ir neatvažiavo. MAno atostogos buvo ribotos, ir as negalėjau pabaigti jo darbo, visa vasara Olegas žadėjo atvažiuoti, gyvenau kitame Lietuvos gale ir atvažiuoti galėjau tik savaitgaliais, atveždavau Olegą į darbą bet jis ten tik pasitrindavo ir nieko nenuveikdavo. Galu gale Liavonui nusibodo laukti ir jis užtinkavo sienas, laidai visi pasislėpė ir atsekti kur koks laidas eina pasidarė sunku.

Galu gale paemiaiu atostogas, tvirtai nusprendęs pabaigti tą darbą. Olegas isteriškai manę kaltino, kad noriu pasiimti jo pinigus, sakė, kad jei aš pradėsiu ką nors daryti su tais laidais jis nebeateis į šitą objektą. Žadėjo, kad pabaigs.  Pirma karta mačiau tą žmogų tokį, jis grasino, rėkė , kaltino mane, sakė kad kita savaitę padarys. Jis kaltino santechnikus, kurie ten dirbo, ir pradangino jo schemas, kurias jis nupiešė, bet nematė savo kaltės, tame, kad metus nesugebėjos pabaigti darbo.

Kažkaip norėjosi juo tikėti, bet tvirtai nusprendžiau užbaigti šitą gedingą savo aplaidumą – neturėjau jam leisti dirbti, ir geras žmogus dėl manęs patyrė nepatogumų. Galų gale po dviejų savaičių darbo pabaigiau aš tą instaliaciją ir uždegiau šviesą.

Olegas mane aišku kaltino, kad aš tarnauju pinigams, kad aš jį apgavau, nors jis ne tai ,kad ne rodė iniciatyvos, bet visokeriopai priešinosi tam darbui. Pasakyčiau, kad jis piktybiškai, nieko nedarė.

Visokiose žurnalose luzerius apibudina vienodai: kaltina kitus dėl savo problemų, nuolat skundžiasi ir.t.t Tokius kriterijus galima pritaikyti daugumai žmonių, visi mes kartais pasiskundžiame, kartai ką nors apkaltiname, tingime. Bet tai yra ne tas.

Tikras luzeris tai ne vargšas žmogelis, kuriam nesiseka. Tai amoralus niekšas, kuris nenori dirbti, ir tau draugas tik tada, kai jam iš tavęs kažko reikia, bet kai jis turi kažką padaryti TAU, jis suras tūkstantį pasiteisinimų ir atsikalbėjimų, kad tik nieko neveikti, jis TAVE kaltins, ir nesvarbu, kad jo kaltinimai net nelogiški, ką tik išgalvoti buki, jis kaltins TAVE nepriklausomai nuo to kiek TU dėl jo padarei.

Aš neapsimetu durneliu , tam kad išvengti atsakomybės, o luzeris apsimeta tokiu idiotu, kad nei vienam žmogui nesinorės iš jo ką nors reikalauti. Bet iš tikrųjų jis nedurnas, ir nevargšas, ir neskriaudžiamas. Jis piktybinis išnaudotojas, kuris tavę išnaudos ir tuoj pat apkaltins.

Kai mes kartu dirbome, ir manę ir jį aprėkdavo viršininkas, bet aš visiškai nejaučiu jokiu neigiamų emocijų tiem žmonėm, jie dirbo savo darbą, kabinėdamiesi prie manęs jie mane pavertė superiniu darbuotoju, disciplinavo.

Bet jis bent kartą per dieną paminėdavo Algį ir Vidmantą, ir išvadindavo juos visokais žodžiais.

Kaip nuo luzerio apsisaugoti? Nuo tokio Olego apsisaugoti nėra sunku jei žmogus turi bardaka darbe, šeimoje, namie ir su pinigais. Jis yra gerai matomas ir atpažistamas, tačiau toks pat Olgas kuriam yra 25 metai, gali atrodyti gana patrauklai: moka bendrauti, aktyvus, savimi pasitikintis. Jauname amžiuje luzeris nedaug skiriasi nuo pradedančio milijonieriaus 🙂 Lieka tikėtis, kad jus jo nesutiksite.